Artėja Vėlinės – ramybės, susikaupimo ir susimąstymo metas, kai skubame į kapines pagerbti mirusių artimųjų. Deja, ši tradicija virsta savotiška kapų puošimo ir žmonių tarpusavio konkurencijos manija. Amžinojo poilsio vieta tampa ištaigingų gėlynų ir akmeninių paminklų varžytuvėmis. Iš tiesų, šiandien vertėtų prisiminti, kad gėlės dovanojamos gyviesiems, o mirusiesiems reikia žvakių šviesos.

 

 

Kasmet rudeniniame gamtos virsme lietuviai švenčia Vėlines. Senesniuose šaltiniuose randamas ir kitas šios šventės pavadinimas – Ilgės. Nors Ilgės ir Vėlinės, panašiai kaip Rasos ir Kupolė, yra tos pačios šventės pavadinimai, tačiau, pasak Zanavykų muziejaus vadovės, etnografės Rimos Vasaitienės, jie nėra sinonimai. Pavadinimai atspindi šventės sakralumo lygį. Vėlinės, kaip rodo pats pavadinimas, yra jau tik mirusiųjų (vėlių) paminėjimo šventė.  Ilgės - tai tarsi rudeniško liūdesio, kažko labai tolimo, tačiau ne mažiau artimo pajautimas.

Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė, švenčiama lapkričio 2 dieną, tačiau ji susilieja su lapkričio 1 – ąja - Visų Šventųjų diena. Šią dieną minimi tik tie mirusieji, kurie galėtų būti mums pavyzdžiu, o per Vėlinės prisimenami visi kiti mirusieji. Šventiesiems nereikia mūsų pagalbos ar maldų, mes patys kreipiamės į juos su prašymais, todėl Visų Šventųjų dieną į kapines eiti nereikėtų. Tačiau, kai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos, kapus žmonės dažniausiai lanko būtent lapkričio 1 dieną, kuri Lietuvoje yra paskelbta nedarbo diena.

Taigi, rudens virsmo nuotaikoje prisimename mirusiųjų vėles, lankome jų kapus, deginame žvakes. Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Ši tradicija atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje, kai ant mirusiųjų kapų pradėjo dėti graudulines žvakes, susuktas į ritinėlius, panašius į gyvates ar žalčius - mat pagal baltiškąjį tikėjimą jie buvo laikomi gyvybės simboliais. Nuo seno buvo tikima, kad mirtis - tai tik perėjimas į kitą pasaulį, tai naujo gyvenimo Anapus pradžia. Ne veltui kai kurie rašytiniai šaltiniai teigia, kad senais laikais kapų niekas netvarkydavo, sakydavo, kad, jei palaidojai žmogų, lai jis ilsisi ramybėje ir tegul jam niekas netrukdo.

Senovėje lietuviai tikėjo, kad ugnis pritraukia mirusiųjų vėles. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžiną ryšį. Mirusiųjų pagerbimo metu deginama ugnis – tai lyg mūsų  susitaikymas su tais, kurie išėjo iš šio pasaulio. Žvelgdami į liepsną, mes akimirksnį pamirštame save ir susiliejame su praeitimi, o pajutę šio pasaulio trapumą ir laikinumą, daromės geresni. Mūsų protėviai tikėjo, kad kaip ugnis sušildo dvasią ir širdį, taip nuramina ir vėlę.

Iki tradicijos deginti kapinėse žvakes, žmonės kūrendavo laužus – sudegindavo senus sulūžusius kryžius. „Tai ir buvo ta pati paprasčiausia seno naikinimo ir naujo gimimo apeigos forma, nes tai, kas dega, virsta šiluma ir šviesa“, - pasakojo R.Vasaitienė. Tas pats ir su gėlėmis. Etnografės teigimu, ankščiau niekas gėlių mirusiesiems nenešdavo, išskyrus tiems, kurie mirdavo labai jauni. Jaunos merginos būdavo aprengiamos baltomis suknelėmis, o jų kapai puošiami rūtomis.

Išėjusieji buvo pagerbiami darželiuose skintais, tuo metu žydinčių gėlių žiedais, o ir medinis kryželis, kurį pakeisdavo nauju, kai šis supūdavo, neslėgė mirusiųjų. Dabar gi, kapinėse stūkso didžiuliai paminklai, mūriniai, marmuriniai, akmeniniai antkapiai. Net ir mirus neįmanoma atsikratyti žemiškos naštos. Dažnai net girdimi pašiepimai: „Uždėjo didelį akmenį, kad nevaliotų atgal išlįsti.“

„Manau, kad kapų priežiūra - tai savotiška kiekvienos šalies kultūros išraiška, todėl aš pasisakau už tradicijų išlaikymą, - kalbėjo etnografė. - Užtenka kuklaus antkapėlio ar nedidelio paminklo, papuošto gyvais gėlių žiedais ir degančia žvakele. Taip pat nereikėtų viso kapo apdėlioti spalvotomis dirbtinėmis gėlėmis. Dar baisiau, kai visas kapavietės plotas uždengiamas akmeninėmis plytomis - nelieka tradicijų. Tad geriau kukliau tvarkykime savo artimųjų kapus, tačiau bent po vieną žvakelę uždekime ant greta esančių pamirštų ir apleistų kapų.“

Šiandien į Lietuvą besiskverbiant kitų kultūrų papročiams, jaunimas vis mieliau renkasi spalio 31 dieną švęsti Heloviną – persirengėlių naktį, primenančią tikrų tikriausią karnavalą. Besižavėdami svetimomis tradicijomis, nepamirškime ir savųjų – Vėlinių,  kurių metu tarsi vykdome šventus tėvų ir protėvių priesakus - saugoti mirusiųjų atminimą.