Pasitinkant Naujuosius metus, o su jais kartu ir eurą, Sintautų moterų grupė „Bičiulės“ rinkosi į popietę, skirtą Lietuvos nacionalinė valiutos – lito išlydėtuvėms.

 

 

Kadangi litai Lietuvoje funkcionavo du istorinius laikotarpius, tad Lina Petravičiūtė priminė istoriją, kaip litas tapo piniginiu vienetu tarpukario metais. 1922 m. rugpjūčio 9 d., Lietuvos Seimo nutarimu, buvo paskelbta apie piniginio vieneto įvedimą. Ekonominės komisijos narys Vaclovas Vaidotas jį pasiūlė pavadinti litu, o jo sudėtines dalis centais. Litas pakeitė apyvartoje iki tol cirkuliavusius rublius ir Pirmojo pasaulinio karo metu naudotas markes. Pirmieji litai ir centai buvo tik banknotai, todėl greitai susidėvėdavo. Tad buvo pradėta ruoštis litų monetų kaldinimui. Paskelbtą monetų konkursą laimėjo skulptorius Juozas Zikaras. Pirmoji metalinių litų apyvarta prasidėjo 1925 metų vasarį. Gana greitai naujoji valiuta pelnė vidaus rinkos pripažinimą ir užsienio partnerių pasitikėjimą. Deja, neilgam. Iš karto po 1940 m. birželio 15 d., kai sovietų armija okupavo Lietuvą, litai atsilaikė tik iki 1941 m. kovo 25 d. Kartu su okupantais grįžo ir rubliai.

Iškovojus Nepriklausomybę, 1992 m. gegužės 1 d., Lietuvoje į apyvartą buvo išleisti talonai, o nuo 1993 m. birželio 25 d. litas vėl tapo Lietuvos valiuta. Žmonės seniai laukė savojo pinigo ir, kaip sako poetė Valerija Orintienė, „džiaugėsi sulaukę lito tie, kurie jį pažinojo, močiutės akys nušvito, drebančia ranka žegnojo“.

Emilija Petravičienė „Bičiules“ supažindino su Sintautų krašto žmonių prisiminimais apie Smetonos laikų litą ir jo vertę. Prieškario metu kilogramas rūkytų lašinių kainavo 90 centų, bandelė - 5 centus, bekonas - 40 litų, vyriški išeiginiai batai  - 12 litų, kilogramas cukraus - 1 litą, kilogramas druskos - 3 centus, karvė - 50 litų, dviratis tiek pat. Per dieną pas ūkininką mėžiant mėšlą, buvo galima uždirbti 5 litus. Darbo diena rugiapjūtės metu kainuodavo 1 litą. Jeigu buvo paprašoma mokėti daugiau, tokio darbininko nesamdydavo. Pradinės mokyklos mokytojas uždirbdavo 200 litų, iš jų ir tarnaitę galėdavo pasisamdyti.

Atsisveikindamos su nacionaline valiuta, visos sintautietės už paskutinius litus įsigijo po kryželį, prašydamos Dievo palaimos visuose žmonių ir mūsų valstybės gyvavimo vingiuose.

„Draugo“ inf.