Sima BURKŠAITYTĖ Liepos 5 dieną Sintautuose vyko akvarelininkų plenero, trukusio visą savaitę, uždarymas. Akvarelės technika – be galo įnoringa, teigė plenero dalyvis Vidmantas Valentas, Lietuvos dailininkų sąjungos, Kauno skyriaus akvarelininkų sekcijos pirmininkas. Rodydamas į puikius parodoje eksponuojamus paveikslus pasakojo, jog už jų slypi daugybė juodo darbo, kuris, kaip pašmaikštavo pašnekovas, šiuo metu sukrautas mašinos bagažinėje.
Nuotr. Osvaldą Jablonskį įkvepia gamtos, bažnyčių vaizdai.
Sintautų kultūros centro direktorė Laima Girdauskienė pasakojo, jog šio plenero idėja gimė netikėtai. “Tiesiog V. Valento šaknys yra šiame krašte, jam čia labai patinka, žinojo, kad yra tokia Sintautų akademija, kurios tikslas – neformalus švietimas, šviečiamoji, kultūrinė ir sportinė veikla kaimo bendruomenėje. Aplink jį susibūrė dailininkų grupė ir atvyko į Zanavykiją”,- pasakojo L. Girdauskienė. Menininkai visą savaitę gyveno ir dirbo savo lėšomis. Plenere dalyvavo garsūs akvarelininkai: Osvaldas Jablonskis, Arvydas Liorančas, Elma Šturmaitė, Rita Kišonienė, Eglė Petraitytė - Talalienė, Genovaitė Motiejūnienė.
Akvarelės technika siejama su spontaniško kūrybinio akto idėja. Tai iš tiesų labai paslaptinga technika, kurią dailininkai mėgsta lyginti su poezijos menu. Yra žinoma, jog ji gyvavo senovės Egipte, Graikijoje, Romoje. Išpopuliarėjo XIX a.
Akvarelės prigimtis – spalva ir vanduo. Jis nuo seno laikomas labai moterišku žemės elementu, tad neveltui Kazys Voldemaras Abramavičius yra pasakęs, kad akvarelė – nenuspėjama ir įnoringa dama. Akvarelės “moteriškumą” galima įžvelgti ir jos atlikimo specifikoje, ir rezultate. “Akvarelė – lengva ir graži, kai už nugaros daug padaryta. Čia mes matome tik ledkalnio viršūnę, o juodas darbas bagažinėje. Tai labai įnoringa technika, kupina atsitiktinumų: nubėgo dažas ir nieko nepataisysi, priešingai, nei tapant aliejiniais dažais, guašu”,- pasakojo V. Valentas.
Profesionalai akvarelininkai nėra ruošiami, jais tampa tie, kurie patys pajunta trauką šiai ypatingai sričiai. Tik vienetai sugeba ja dirbti, nes tam reikia preciziškos technikos, klaida sugadina visą paveikslą. Gal pati akvarelė juos pašaukia, pažadėdama būti tiltu tarp žemiškojo pasaulio ir būties paslapčių?
V. Valentas teigė, jog ypač džiaugiasi, kad į Sintautus atvyko vienas iš Lietuvos akvarelininkų pasididžiavimų – Osvaldas Jablonskis: “Jis tikrasis akvarelistas, nemaišo technikų. Šiuo metu dėsto dailės institute”. Jo darbų yra įsigijęs valstybinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Paryžiaus, Berlyno, Talino, Rygos ir kt. muziejai. Paveikslai įteikti Popiežiui Jonui Pauliui II, Prancūzijos prezidentui Fransua Miteranui, JAV viceprezidentui Denui Kveilui.
Kaip pasakojo O. Jablonskis, jį žavi Zanavykija, kurią pavadino poetų ir dainių kraštu. “Reikia gerbti vietinius žmones, kuriems rūpi jų istorija, menas, kurie puoselėja kultūrą, o ne griauna ją, kaip dažnai būna”,- karštai kalbėjo menininkas. Jį įkvepia mūsų krašto koloritas – Ilguvos, Plokščių vaizdai, unikali Griškabūdžio bažnyčia ir kitos pažintos vietos.
Didžiulis įkvėpimo šaltinis – gamtos grožis. “Myliu gamtą beprotiškai”,- pasakė menininkas. Gamtoje jis nusipiešia piešinius, o akvarelę lieja grįžęs. Taip sutaupo laiko, gali paruošti daugiau paveikslų, nei atlikdamas visus darbus vietoje.
Senovėje buvo sakoma, kad Šv. Jono naktį rastas paparčio žiedas atvers visas pasaulio paslaptis, padarys radusiajam girdima tai, ko paprastas žemiškasis negirdi ir regima tai, kas įprastai paslėpta nuo mirtingųjų akių. Turbūt menininkai yra tie, kurie netyčia rado paparčio žiedą ar bent jo lapelį. O gal Dievo dovana yra pamatyti grožį ir pajausti jį taip stipriai, jog atėjęs įkvėpimas išsilieja skaidriausiais paveikslais? Žiūrint į parodoje eksponuojamas akvareles neapleido jausmas, kad jos, čia pat sumirgėjusios prieš akis it vizija, staiga ims ir išnyks, kaip ta kiekviena mūsų būties akimirka – ateinanti ir nueinanti.