Sima BURKŠAITYTĖ

Nuo liepos 21 iki 31 dienos Zyplių dvare vyko tradicinis tautodailininkų pleneras-stovykla “Zyplių žiogai 7”. Atkeliavome čia įprastą dieną, kad pamatytume, kaip atrodo plenero dalyvių kasdienybė. “Gyvenimas pas mus vyksta nuo ankstyvo ryto iki vėlumos”,- linksmai pasakojo Lukšių kultūros centro direktorė Daiva Bukšnienė.

Nuotr. Agnė savo pirmąjį sodą sukūrė prieš dešimt metų.

Atvykę pažiūrėti, kaip sekasi plenero dalyviams, maloniai nustebome: visas Zyplių dvaro parkas buvo tiesiog gyte atgijęs! Jame vaikštinėjo, kūrė, vaišinosi, kalbėjosi ir džiaugėsi puikiai leidžiamu laiku įvairias dailės šakas atstovaujantys tautodailininkai. Grupelėmis ir po vieną išsibarstę plenero dalyviai atrodė laisvi ir nerūpestingi. Pamiršę visus buitinius rūpesčius, jie galėjo atsidėti vien kūrybai. “Ko menininkui daugiau reikia? Apie buitį galvoti nereikia, tik tapai!”-  juokėsi plenere dalyvavusi tapytoja Birutė Jakštienė. Už puikiai praleistą dešimties dienų laikotarpį visi tautodailininkai buvo dėkingi projektą parašiusiai Lukšių kultūros centro direktorei Daivai Bukšnienei.

D. Bukšnienė mus vedžiojo nuo vieno kūrėjo prie kito. Rodė, kaip tapo dailininkės, kala geležį kalviai, skobia medį drožėjai, minko molį keramikės... Kaip sakė Lukšių kultūros centro vadovė, visų plenero dalyvių neišvardinsi – jie atvažiuoja, išvažiuoja, nuolat prisijungia nauji nariai. Mūsų viešnagės metu čia darbavosi tautodailininkai iš Raseinių, Vilniaus, Kauno, Griškabūdžio, Alytaus ir, aišku, Šakių tautodailininkų bendrijos “Dailius” nariai. Kiekvienas tautodailininkas vieną šio plenero metu padarytą darbą padovanos Lukšiams. Jie papuoš atitinkamą miestelį arba papildys Zyplių dvaro meno galeriją.

Į plenerą tautodailininkai atsiveža net ir savo vaikus, kurie dirba kartu su jais. Tad nenuostabu čia pamatyti kartu besidarbuojančius tos pačios šeimos narius. Pavyzdžiui, nuostabaus grožio sodus, kuriuos Zyplių galerijoje turbūt yra pastebėjęs ne vienas lankytojas, kuria seserys Saulena ir Jūratė su jos dukra Agne. Mergina pirmą sodą padarė prieš dešimt metų, o mama su teta šmaikštavo, kad jokiais būdais negali prisipažinti, prieš kiek metų pradėjo užsiimti šia veikla, nes bijo, kad tada pasirodys labai senos!

Į plenerą susirinkę tautodailininkai – labai skirtingų charakterių žmonės, visi savaip įdomūs ir žavūs. Tai rimtieji kalviai, jausmingos ir trapios tapytojos, kruopščios ir santūrios karpinių menininkės... Prisėdome paplepėti su labai įdomia ponia Margarita Juškevičiene iš Kauno. Ji “Zyplių žiogų” plenere dalyvauja nuo seno ir teigia, kad Zypliuose jai be galo gera, ši vieta ją nepaprastai įkvepia. “Čia dieviška aura... o rudenį...! Kaip gražu! Fantastika. Čia visi žmonės labai geri, dvasingi susirenka. Aš čia atvažiuoju ir rudenį truputį pabūti, apsistoju dienai, vaikštau po šį parką, nuostabu. Gaila, kad ąžuolo nebėr, toks simbolis didžiulis buvo...”- pasakojo Margarita.

Ąžuolo pasigenda daugelis tautodailininkų. Kai su Margarita kalbėjome apie šį senolį medį, greta sėdėjusios vyriausios tapytojų draugijos “Dailius” narės, Elenos Ruzgienės akys sužvilgo ašaromis. “Pernai paišiau jį. Atėjo moterys, verkė. Ir aš verkiau sykiu...”- prasitarė moteris.

Kultūros centro direktorė papasakojo, kad ąžuolas įamžintas daugelio tautodailininkų darbuose. Jis iš ties turėjo žmonėms didžiulę reikšmę. “Visi eidavo stiprybės pasisemt, dėdavo ant jo rankas”,- pasakojo D. Bukšnienė.

Šiame plenere visi tautodailininkai, kokie bebūtų skirtingi, labai gražiai ir darniai bendravo. Juk buvo puiki galimybė susipažinti, išgerti kartu vyno, padirbėti ir mintimis apie kūrybą pasidalinti. Nors ir atstovauja skirtingas meno šakas, juos sieja jautrios meniškos sielos, kurios supranta viena kitą. Dvi moterys, susidraugavusios plenere, teigė, kad joms gera kartu tylėt.

“Ar tik liaupsinat vieni kitus, ar nebijote ir kritikos pasakyti, pamokyti?”- juokais užklausiau menininkę B. Jakštienę. “ Mes labai susidraugavom, mylime vienas kitą, bet tikrai galime būti nuoširdūs ir žinome, kad neišgirsime tuščių pagyrų. Čia visi nebijo patarti, padėti vieni kitiems. Visada gerai, kai pamatai žvilgsnį iš šalies”,- atsakė tapytoja.

Rudenį B. Jakštienė planuoja surengti kelias personalines parodas. Šiame plenere ji teigė ne visada sulaukdavusi įkvėpimo, tačiau vieną darbą jai pasisekė nutapyti. Tai gražios pievos vaizdas. “Norėjau kad plauktų, nėra atskirai nupieštų gėlių, matote”,- rodė teptuku į paveikslą ir pasakojo B. Jakštienė. Važiuodami į darbą aštuntą valandą matėme, kaip ji stovėjo Lukšių laukuose ir tapė apšviesta rytinės saulės spindulių. “Naujos apylinkės man visada labai įdomu, aš turiu išeiti, sugerti tą gamtos grožį į save”,- pasakojo menininkė. “Anais metais juokinau visus įsilipusi į tokį kanalą. Šiemet esu protingesnė, guminukus pasiėmiau”,- juokėsi B. Jakštienė.

Tapytoja neseniai lankėsi gruzinų tapytojo, savamokslio, bet vertinamo visų pasaulio menotyrininkų,  Niko Pirosmanio parodoje ir karštai dalinosi ten patirtais įspūdžiais. B. Jakštienę ypač stipriai paveikė menininko nuoširdumas, kūryba, plaukianti iš pačių gelmių. “Aš taip pat siekiu nenuklysti, nepasiduoti įtakoms, kurios nuolat kėsinasi paveikti. Siekiu sukurti tai, kas būtų tikras menas. Nesvarbu, ar žinos kas, ar išliks. Svarbiausia – aš pati suprasiu, kad man pavyko”,- žibėjo tapytojos akys kalbant apie kūrybos paslaptis.

Pasak tautodailininkės Laimos Kantakevičienės, gal būt, čia ne visi vienodo lygio menininkai, skiriasi jų patirtis. Vieni geba daugiau, kiti mažiau, bet tai nėra svarbiausia. Svarbu, kad yra erdvė, kurioje kiekvienas gali save išreikšti, kurti, tobulėti. “Man įdomios įvairios technikos. Šiuo metu susidomėjau dekupažu. Šioje technikoje esama kičo elemento, tačiau man tai vis tiek įdomu, aš darau”, - pasakojo moteris, kurios sukurtos dėžutės, rėmeliai žavi subtiliais lietuviškais ornamentas, kurie atrodo tikrai skoningai, be to, buvo visuotinai pagirti kitų plenero dalyvių.

Smagu buvo paviešėti Zyplių parke ir pabendrauti su plenero dalyviais, kurie džiaugėsi puikia vasara ir galimybe kurti. Jiems buvo apmokėtas maistas, kūrybos reikmenys. Projektą finansavo Marijampolės apskrities administracija pagal Regioninės plėtros programą, Kultūros ministerijos rėmimo fondas.

 Kalbant apie rėmėjus, tai D. Bukšnienė prisiminė vienos tautodailininkės jai kažkada pasakytus žodžius: “Pas jus taip gera, kad net jei ir nebūtų finansavimo, mes vis tiek atvažiuotume čia visi kartu pabūti ir padirbėti!”.