„Meno receptas III“ – taip pavadintas trečius metus gelgaudiškiečių vykdomas pleneras, sujungęs net kelias meno veiklas. Tapybos ant šilko bei vėlimo iš vilnos pleneras Gelgaudiškio dvare pritraukė 30 įvairaus amžiaus dalyvių nuo 8 iki 70 metų. Visų dalyvavusiųjų darbai pasibaigus plenerui pristatyti visuomenei.

Vilnos vėlimo paslapčių mokė iš Gelgaudiškio kilusi, dabar Kazlų Rūdoje gyvenanti Reda Gailiūnaitė. Moteris sakė, kad ją visada traukia sugrįžti į gimtąjį Gelgaudiškį, todėl mielai dalinasi savo žiniomis su plenero dalyviais.

„Jeigu kas užsikabina už vėlimo ir susižavi, tai įsivelia į tą vilną ir nebenori paleisti“, – juokauja R. Gailiūnaitė.

Pasak jos, mieliau vėlė vyresnės moterys, bet noriai mokėsi ir dešimtmetės mergaitės.

Kita plenero dalyvė, vilnietė, pedagogė Vaida Gailiūnienė, mokiusi tapybos ant šilko, žavėjosi, kad dvare įsikūrusiose dirbtuvėse nuo ryto iki vakaro knygų iliustracijas piešė mamos, dukros ir močiutės. Anot V. Gailiūnienės, šilko paveiksluose rado vietą ir žodis, ir mėgstama knygos iliustracija.

Kultūros centro projektų vadovė Tatjana Vrubliauskienė pasidžiaugė, kad žmonės mokytis meno paslapčių atvažiuoja iš visos Lietuvos, o žinios apie tokį plenerą pasklinda iš lūpų į lūpas. Šiais metais dirbtuvėlės net nesutalpino visų norinčiųjų. Organizatoriai tikisi, kad su dvarą aplankančiais turistais plenero dalyviai pasidalins įgytomis meno žiniomis ir pamokys juos tapyti ant šilko ar velti vilną.

Ypač originaliai meno terapiją tęsė jungtinė Pojūčių teatro ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro komanda, kuri visą savaitę dalyvavo kūrybinėje stovykloje Gelgaudiškio dvare. Iš dvaro aplinkos kūrėjai sėmėsi įkvėpimo naujo spektaklio apie sapnus užuomazgai. Dešimt žiūrovų buvo pakviesti pajusti aplinką nematydami jos, tai yra, užsidėjus specialius akinius. Aktoriai pusę valandos žiūrovus vedžiojo dvaro aplinkoje, lietė juos įvairiais daiktais, skleidė muzikos garsus. Ką pajuto šiame eksperimente dalyvavę savanoriai, geriausiai apibūdina jų po spektaklio išsakytos mintys: „Man per kūną šiurpuliai ėjo, bet vėliau pavyko atsipalaiduoti, ir nebuvo baisu atsiduoti tam žmogui, kuris vedžiojo“.

Kitą dalyvį glumino skleidžiamas garsas, kuris, pasak jo, buvo panašus į kiaulės kriuksėjimą.

„Iš pradžių jaučiausi nejaukiai, kai pats nematai, o žinai, kad kiti tave stebi, galvoji, kaip čia dabar atrodai. Nors aš čia kiekvieną laiptelį ir taip pažįstu, bet vėliau pamečiau orientaciją ir atsidaviau savo vedliui...“, – dalinosi įspūdžiais dalyvis.
Kita dalyvė prisipažino, kad buvo malonu, kai vėjelis pūtė, bet kai kažkas šliaužė per kojas, ji šokinėti pradėjo. Dar vienas jaunuolis pasakojo, kad jam visa tai atrodė juokinga. Ypač kai piešti davė. Tik jis nesuprato, ar pats piešia, ar aktorius, nes paveikslas nuolat judėjo. Po pasirodymo savo piešinius dalyviai galėjo pamatyti.

„Labiausiai patiko jausti įvairias dangas po kojomis: atsistoji ant akmenukų, čia vėl jauti žemę ar kupstus“, – emocijų neslėpė dalyvė.

Vienai merginai įsimintiniausias buvo bendravimas su aktoriumi – rankos paspaudimas, paplojimai per petį, pasak jos, visa tai buvo tarsi kalba su aktoriumi. Tuo tarpu daugelis pripažino, jog jautė baimę, kad nepargriūtų. Kitiems dalyviams tai buvo smagus žaidimas, gera meditacija.

Paskutinį plenero vakarą Gelgaudiškio dvarą apgaubė bardų Arūno Danieliaus, Juozo Bacevičiaus, Vaido Mineikio, Romo Naidzinavičiaus, Edmundo Janušaičio gitarų melodijos.