2012 metų liepos mėnesį pradėjus Kudirkos Naumiesčio kultūros centro renovaciją, visi plojo rankomis – miestelyje bus gražus, renovuotas pastatas. Tačiau dar nebaigus darbų, išlindo pirmieji defektai. Jų apstu iki šiol.

Trisdešimt septyni defektai

Paskutinieji renovacijos, atsiėjusios beveik 3 mln. litų, štrichai buvo padėti prieš beveik trejus metus. Tačiau Kudirkos Naumiesčio kultūros centro direktorė Laima Mockevičienė dar prieš pasibaigiant renovacijai vaikščiojo po pastatą ir pirštu rodė į bendrovės „Verslo bitė“ statybininkų renovacijos broką. Nors statybininkai daug savo darbo klaidų ištaisė, kultūros centro eksploataciją perėmusi UAB „Šakių komunalinis ūkis“ dabar suskaičiuoja net 37 defektus.

L. Mockevičienė teigė, kad visos bėdos prasidėjo jau renovacijos pradžioje, tačiau visi skubėjo dirbti, laikytis terminų...

„Džiaugiuosi, kad mano prašymu bent jau buvo sutrombuota žvyru išpilta aikštelė, kurioje anksčiau eidami smukdavome. Kaip išklotos plytelės, kaip neskoningai pakabinti šviestuvai... Man sunku vienai kovoti su keliais vyrais, kurie į mano prašymus ką nors padaryti dažniausiai turi vieną atsakymą: „Tai nenumatyta projekte.“ Projektas yra šventas dalykas. Projekte nebuvo numatyta matinė plėvelė ant tualeto langų pirmame aukšte. Jums tai atrodo smulkmena, tačiau aš, prašydama langą užlipinti, turėjau kovoti“, – prieš dvejus metus kalbėjo direktorė.

Iš balkono – jokios naudos

Dėl kultūros centro renovacijos trūkumų nerimaujanti direktorė pasakojo, kad statybininkai ją ramino, liepė nesijaudinti, nes „per 10 metų bus sutvarkyti visi stambūs defektai, o per penkerius – smulkūs trūkumai“.

L. Mockevičienė tikino, jog atliekant renovaciją svarbiausi jai buvo keli aspektai: „Patogu, patrauklu turi būti žiūrovams – jie turi matyti ir girdėti. Darbuotojai turi turėti darbo kabinetus, o atlikėjai turi turėti persirengimo kambarį ir įėjimą į sceną. Pabaigoje pasidarė taip, kad darbuotojų kabinetas virto pagalbine patalpa ir reikėjo maldauti, kad joje būtų įrengtos rozetės.“

Direktorė tikina, jog defektai nėra tokie, kad būtų nepastebimi plika akimi. Pavyzdžiui, salėje įrengtu balkonu naudotis žiūrovai negali, nes pastatyta per aukšta sienelė. Iki šiol buvusi apie 90 cm, ji dabar dešimt centimetrų aukštesnė. Todėl pirmoje eilėje sėdintis žmogus nemato scenos. Tad dabar kultūros centre vykstantį renginį  stebėti iš balkono galima tik... atsistojus.

Sienos pelija, skilinėja

Ir ties balkonu bėdos dar toli gražu nesibaigia. Scenos grindys net keliose vietose suskilusios, o nesandarus pastato stogas pridaro dar daugiau problemų. Kai prasideda didesnis lietus, į darbo kabinetus ir salę bėga vanduo – siena ir lubos nuo drėgmės sugadintos. Nuo drėgmės pelija ir kultūros centro baldai.

Direktorė teigė suprantanti, jog gali skilti pastato sienos, bet tik ne dviejų šimtų metų senumo pastato, kurio sienos iki rekonstrukcijos niekada neskilinėjo. O dabar net keliose vietose pastebimi dideli skilimai. Prieš šiek tiek daugiau nei porą metų sutvarkyto įėjimo į kultūros centro tikrai nepavadinsi nauju. Kuo toliau, tuo labiau skyla ir įėjimo į pastatą laiptai.

L. Mockevičienė pasakojo, kad ne kartą bandė susisiekti su UAB „Verslo bitė“ darbų vykdytoju Evaldu Montvila, kuris paprasčiausiai neatsiliepia į jos skambučius. Savo ruožtu bendrovė tikina visus trūkumus sutvarkiusi, net padariusi daugiau nei privalėjo.

Kultūros centro direktorė teigė nesėdinti vietoje ir neketinanti nuleisti rankų. L. Mockevičienė sakė, jog dėl renovacijos broko yra kreipusis į rajono savivaldybės administraciją. Pats administracijos direktorius Evaldas Sniečkus lankėsi kultūros centre ir problemą taip pat įžvelgė. Todėl neatmetama galimybė dėl susiklosčiusios situacijos kreiptis į teismą.