Auksu spindintys vardiniai kvietimai, išsipuošę svečiai, raudonas kilimas, foto sienelė… Iki holivudiškos pompastikos trūko gal tik būrio blykstėmis žaibuojančių paparacių, įkyrių žurnalistų ir kostiumuotų apsaugininkų prie durų. Ko netrūko tikrai, tai sveiko jaudulio. Jaudinosi ir vakaro kaltininkai, ir besirenkantys svečiai.

 

Priešpaskutinę metų dieną Kidulių dvaro senovinių šokių kolektyvas pristatė spektaklį „Meilė (+/-) beprotybė pagal Šekspyrą“. Pati režisierė ir scenarijaus autorė Irma Svetlauskienė pripažįsta, kad kūrinio kilmė gan mistiška.

„2016 m. balandį minėjome V. Šekspyro mirties 400 m. sukaktį ir skaitėme sonetus. Tad jau nuo metų pradžios kolektyvą lydėjo Šekspyro meilės eilės“, – pasakoja ji.

Sonetai rado vietą ir teatralizuotoje Kidulių dvaro šokių programoje. Juos prisijaukinus norėjosi gilesnio pažinimo, pajautimo. Ne vien vadovei. Kiek pasispyriojusios sutiko ir šokėjos, kad neretai juokais pasakojamos dvare viešinčių damų bei šeimininkų Ofenbergų istorijos būtų interpretuojamos Šekspyro sonetų eilėmis.

Drama „Meilė (+/-) beprotybė pagal Šekspyrą“ nukelia žiūrovą į Romantizmo laikus, XIX a. pradžią. Tai keturių moterų ir vieno vyro gyvenimo drama. Veiksmas vyksta skirtingose dimensijose, čia susiduria du žmogaus pasauliai: nuo pašalinių akių slepiamas vidinis – jausmų pasaulis ir moralės bei visuomenės primestų taisyklių bei normų ribojamas išorinis pasaulis. Tragedija kyla, kai jausmų pasaulio valdovės nusprendžia paerzinti Likimo Laumę. Nekalti pokštai priverčia herojus balansuoti tarp Meilės ir Beprotybės.

Idėjos autorė prisipažįsta, kad šis spektaklis tapo dideliu iššūkiu visiems studijos nariams: nemirtingos Šekspyro idėjos, poezija, vaidyba…

„Esu dėkinga kolektyvui, kad patikėjo manimi, kantriai mokėsi tekstus, gilinosi į savo vaidmenis, negailėjo laiko repeticijoms, kurios tarpušvenčiu truko iki išnaktų“, – tikina I. Svetlauskienė. Atskirą padėką ji skiria ir aktorių šeimų nariams už supratimą, paramą bei kantrybę.

Režisierė aiškina, kad techniškai sunkiausia buvo dirbti su tekstu ir jo vokalizavimu: „Eiliuotą tekstą norisi deklamuoti, o čia reikėjo mokytis eilėmis kalbėti, kurti dialogą.“

Sunku buvo ir dėl to, kad salė nėra pritaikyta teatrui – ankšta erdvė tiek veiksmui, tiek žiūrovams. Tad teko prisitaikyti. Buvo baiminamasi, kad ne viskas bus pamatyta ar išgirsta. Rodėsi, kad bendram suvokimui svarbi kiekviena detalė. Būtent abejonės ir pastūmėjo į saugų artimųjų glėbį, o puikus debiutas skatina veikti toliau.

Nejučia aktorėmis tapusios Kidulių dvaro šokėjos – tikros suvalkietės: darbščios, bet santūrios. Kad ir kaip jomis didžiavosi vadovė, premjerai sutiko pasirodyti tik prieš savo artimuosius. Nuskilo ir Kidulių dvaro bičiuliams: seniūnijos darbuotojams, ansamblių nariams, rėmėjams ir kitiems, kurie prisideda prie miestelio kultūrinio gyvenimo puoselėjimo. Čia, kaip ir lietuviškose vestuvėse, rodos, kvieti tik pačius pačiausius, o susirenka visas būrys. Kaip patikslino Kidulių dvaro renginių organizatorė Veronika Novickaitė – pirmųjų žiūrovų buvo visas šimtas.

Kaip droviai juokiasi Inga Navlickienė, moterys tiesiog pasidavė klasiškų eilių kerams. Pati savęs artiste nelaiko – prisipažįsta, kad jau dvaro damos / šokėjos amplua buvo didžiulis iššūkis. „Stengėmės kiek galėjome“, – tikina ji pasakodama, kaip natūraliai V. Šekspyro eilės kolektyvo vadovės rankose tapo spektakliu ir nebuvo kur trauktis.

Vaida Micevičienė ir Asta Bautrėnienė lyg susitarusios pasakoja, kad artimieji spektaklį įvertino puikiai. Tą patį sakė ir joms mažiau pažįstami žiūrovai.

„Arba nesako tiesos“, – juokiasi A. Bautrėnienė pripažindama, kad iš pirmojo bandymo nereikia tikėtis absoliutaus tobulumo.

Kidulių dvaras – puikiausia terpė kūrybai

Akivaizdu, kad vienas labiausiai istorine praeitimi „sergančių“ žmonių Kidulių dvare – šokių kolektyvo vadovė Irma Svetlauskienė.

„Tarp Kidulių dvaro sienų jau kuris laikas skamba aristokratiškas juokas, vis dažniau verda rengiamų pokylių sąmyšis. Kiduliuose svečiuojasi aplinkinių dvarų damos: Eliza fon Koidel, Marija Teresė Tiškevičienė, Teklė Zubovienė, Sofija fon Pirch, Liudvika fon Renė, Marija Karpytė – Pliaterienė, Benedikta Konstancija Zaleskienė. Šeimininkai Jonas fon Ofenbergas ir Jekaterina Repnina neriasi iš kailio, kad tik įtiktų įnoringiems svečiams…“ – pasakoja ji spindinčiomis akimis ir negali netikėti – tikrai dažnai ir vėlų vakarą dvaro languose žiba žiburiai.

„Čia verda intrigos, aistros, rezgasi romanai, skleidžiasi pavydas ir pinasi likimai…“ – ima juoktis ji pati piešdama menamą paveikslą.

Pasak I. Svetlauskienės, dvaro gyvenimas nėra nuobodus, kaip gali pasirodyti žvelgiant prašalaičio akimis. Tiesa ta, kad visgi dažniau dvare verda darbas, bet jo vaisiai išties saldūs ir iškilmingai patiekiami.

„Tikiuosi, kad mums pavyko padovanoti žiūrovams šiltą ir gražų reginį“, – iškart po renginio sakė I. Svetlauskienė. Kaip vaisingos draugystės simbolis už vaidmenis spektaklyje kolektyvo nariams buvo įteiktos auksinės rankos statulėlės (autorė Aida Bunikytė-Lenortavičė). Kolektyvo vadovė taip pat dėkojo Kidulių dvaro darbuotojui, garso operatoriui, instrumentinio ansamblio būgnininkui Gintautui Dulaičiui, kuris padėjo susitvarkyti su aparatūra, bei spektaklio grimerei Jolitai, padėjusiai aktorėms sužibėti.

„Tikiuosi spektaklį suvaidinti dar bent keletą kartų“, – mintimis dalinosi I. Svetlauskienė. Ji prisipažįsta jau pasiilgusi šokių ir artimiausiu metu ketina imtis programos atnaujinimo. Teatro atsisakyti nesinori, tačiau viskas priklauso nuo viso kolektyvo norų ir galimybių.

Nuo scenos jaudulio sukelto streso damos atsigaus besimatuodamos naują garderobą, tad iki pilnos laimės telieka sulaukti daugiau norinčiųjų veikti: šokti, skaityti poeziją, vaidinti… Žinoma, kaip jau įprasta, labiausiai norisi vyrų, mat jų trūksta, kad būtų galima atskleisti senovinius šokius visu gražumu.

Monika Būblaitytė