Praėjusį ketvirtadienį į susitikimą Sintautų kultūros centre artimiausius bičiulius pakvietė kūrėjas kraštietis Algis Augustaitis. Šįkart jis pristatė knygos „Tamošynės vaikai“ antrąjį, papildytą leidimą bei savo darbų parodą „Svetimo skausmo nebūna“.

 

Knygoje pasakojama Augustaičių šeimos istorija nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų iki šių dienų. Visos tiek meilės, tiek giminaičius ištikusios tragedijos tikros, tik įvilktos į literatūrinį rūbą. Štai ir renginio metu noriai A. Augustaitis dalijosi pasakojimais apie savo šeimą, pasakojo, kad jo senelis už senelę vyresnis buvo 32-ejais metais.

„Jau kai griebė, tai ir užsigriebė“, – šmaikščiai apie savuosius kalbėjo nenuilstantis kūrėjas, pridūręs, kad visi Augustaičių vyrai buvę lakamni.

Jis pats su žmona Janina kartu jau 55-eri metai, nuo mokyklos suolo laikų.

Pats A. Augustaitis gimęs Sibire, tad ir knygoje, ir tapybos darbuose šiai patirčiai skiria taip pat nemažai vietos.

Visgi jis pripažįsta kartais pasvarstantis, kiek galima apie tai kalbėti, nors tai ir neatsiejama jo dalis.

„Čia tas pats, kaip žydai apie holokaustą. Atrodo, kiek galima šnekėti apie holokaustą. Tai aš panašiai jaučiuosi kalbėdamas apie tremtį“, – pripažino nuo Sintautų valsčiaus kilęs, dabar Vilniuje gyvenantis A. Augustaitis.

Beje, tapyba jo gyvenime atsirado gana vėlai, o ir niekur tapybos vingrybių nesimokė. Tiesiog sulaukęs brandaus amžiaus ir susižavėjęs dėdės Prano Augustaičio kūryba, pats nusprendė į rankas paimti teptuką, nes norėjo „tapyba papildyti realų gyvenimą“. Tebepildo iki šiol ir jaučia itin didelį malonumą. Štai Sintautuose eksponuojamuose paveiksluose – religiniai motyvai, tie patys Sibiro fragmentai, kalnai. Tačiau apskritai nemažai dėmesio savo darbuose skiria gamtai, peizažams, ypač pamėgęs Aukštaitiją.

Meno kritikai apie A. Augustaitį atsiliepia gana šiltai ir sako, kad jo kūriniai artimi realistinei, primityviajai dailei.

„Algio darbai suteikia galimybę stebėti tapybos gyvybę, jos gimimo ir formavimosi procesą. Paveiksluose nesijaučia daiktų tūrių, jie skaidosi į šviesias ir tamsias dalis, išlikdami vieningoje įtampoje“, – sako specialistai.

A. Augustaitis pripažįsta, kad jį dažnai stebina šiuolaikinis primityvusis menas, ypač kai tuo užsiima aukštuosius mokslus baigę žmonės.

„Kaip jis viduj gali būti toks primityvus darydamas tą primityvų meną? Štai mano dėdė Pranas, turėdamas dviejų ar trijų klasių išsilavinimą, sutinku, kad taip gali tapyti“, – mintimis dalijosi kūrėjas, pridūręs, kad pats stengiasi jokioms įtakoms nepasiduoti  ir tapyti vidumi.

Tad kad ir negausiai Sintautų kultūros centre susirinkęs artimiausių bičiulių būrelis neskubėjo skirstytis, draugiškai prie arbatos puodelio šnekučiavosi ne tik apie kūrybą...

„Draugo“ inf.