Liepos 29 d. iš Kazachstano į Lietuvą grįžo 17-oji projekto „Misija Sibiras“ ekspedicija, kuri gerokai skyrėsi nuo daugelio buvusiųjų. Čia buvo ieškoma ne lietuvių tremtinių, o politinių kalinių, kalėjusių lageriuose ir darbo kalėjimuose, masinių kapaviečių. Vienoje iš dviejų ekspedicijos komandų į svarbiausią savo gyvenimo misiją vyko ir gelgaudiškietis Juras Pratusevičius, kuris mielai sutiko pasidalyti savo įspūdžiais.

„Po ekspedicijos praėjo vos keletas dienų, tačiau galvoje dar sumaištis, neleidžianti sugrįžti į įprastą gyvenimą. Manau, prireiks dar daug laiko susidėlioti mintis, jausmus ir emocijas, – atviravo Juras. – Ekspedicija, nori ar nenori, pakeičia žmones. Pamatęs, kokiomis žiauriomis sąlygomis gyveno mūsų tautiečiai tremtyje ir kalinimo vietose, pradedi labiau vertinti tai, ką turi, ir mylėti Lietuvą tokią, kokia ji yra.“

Jis neslėpė, kad su komandos nariais labai susigyveno ir tapo kaip viena šeima, buvo labai sunku išsiskirti. Tad, parskridus į Vilnių, niekas neskubėjo namo, iki pat vakaro laiką leido kartu, dalijosi įspūdžiais.

„Mūsų komanda vyko į Kazachstano sostinę Astaną, Karagandos ir Balchašo apylinkes, kita komandos dalis – į Džezkazganą. Radome, užfiksavome koordinates ir sutvarkėme apie 200 lietuvių kapų, „iššukavome“ 16 kapinių, pastatėme šešis kryžius, iš kurių aukščiausias buvo 4,8 metro, ir dvi akmenines atminimo plokštes. Iš viso pačiais įvairiausiais būdais įveikėme apie 1 tūkst. 500 kilometrų“, – prisiminė gelgaudiškietis, kurio teigimu, „Misija Sibiras“ dalyviai kapinėse ir praleido didžiąją ekspedicijos laiko dalį.

Jis neslėpė, kad susidarė įspūdis, jog žmonės, palaidoję savo artimuosius, daugiau jų kapų nelanko, nes dažnos kapinės, tiesiogine to žodžio prasme, primena nepereinamus miškus.

„Įeini į kapines ir paėjęs 10 metrų turi apsisukti, nes prasibrauti pro žoles, medžius ir metalines tvoreles tampa neįmanoma. Apima neviltis, dingsta motyvacija, bet viskas pasikeičia vos pamačius paminklą su lietuviškais rašmenimis – džiaugiesi atradęs tautiečio kapą, bet taip pat ir liūdi suprasdamas, kaip viskas laikina ir greitai gali išnykti“, – atviravo Juras.

Misijos metu visą komandą palaikė vieningumas ir bendro tikslo siekis. Pačiais sunkiausiais momentais gelbėdavo draugiški apsikabinimai, dainos ir net ironija. Labiausiai komandą išvargino tris paras trukęs lietus ir iki aštuonių laipsnių naktimis nukritusi temperatūra. Ekspedicijos dalyviai tam buvo visiškai nepasiruošę, neturėjo nei tinkamos aprangos, nei šiltų miegmaišių. Tačiau būtent šis išbandymas „Misija Sibiras“ komandą sustiprino dar labiau.

Nors išvykdama ekspedicija tikėjosi susidurti su gyvatėmis ir skorpionais, nes iš Kazachstano grįžę tremtiniai pasakojo, kad šių pavojingų gyvių ten yra gausu, tačiau jai teko pamatyti tik vieną gyvatę. „Matyt, per tuos metus daug kas pasikeitė, tarša dėl daugybės fabrikų ir kasyklų Kazachstane yra labai didelė, todėl šie gyviai galbūt yra išnykę. Pavojingiau per didelį lietų vaikščioti kapinėse, nes gali paslysti ir pasisukti koją ar net pasimauti ant smailių tvorų, kurios juosia kapus,– pasakojo gelgaudiškietis. – Ne ką mažiau pavojingos ir tokios situacijos, kai dėl karščio ir nuovargio komandos nariai nualpdavo – vieną merginą teko skubiai vežti į ligonine ir siūti smakrą.“

Pagrindinė šios ekspedicijos misija yra ne nuvykti į Kazachstaną ir sutvarkyti ten esančius lietuvių kapus, o grįžus apie tai papasakoti gimtinėje gyvenantiems žmonėms. Kad ir kaip būtų gaila, anksčiau ar vėliau ten esantys kapai ir lagerių vietos išnyks, jau dabar didelę dalį kapų ir lagerių griuvėsių yra pasiglemžusi gamta. Juro teigimu, daugelis kapaviečių virsta tankodromais ar dirbamais laukais, jų vietose statomos gamyklos, kasamos šachtos. Nepaisant to, atmintis apie mūsų tautiečius, kalėjusius lageriuose, niekada neišnyks, jų istorijomis bus dalijamasi susitikimuose su „Misija Sibiras“ dalyviais. Taigi, ši misija dabar jau tęsiasi ir Lietuvoje.