Praėjusį šeštadienį į Šakių biblioteką rinkosi kariai savanoriai, jaunieji šauliai ir kiti visuomenės atstovai susitikti su nusipelniusiu Lietuvai aukšto rango karininku, ambasadoriumi, dimisijos generolu leitenantu Arvydu Pociumi, kuris dar pernai debiutavo kaip rašytojas ir išleido knygą „Nematomuose apkasuose“.

Susitikimą organizavusi KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės Šakių 205 lengvosios pėstininkų kuopos vadė Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė, pristatydama garbų svečią, sakė, jog tai  žmogus, į kurį lygiuojasi ji ir daugelis karių savanorių. Sužinojusi, kad pernai apie savo išgyvenimus ir patirtį tarnaujant tėvynei A. Pocius parašė knygą, ji tik ir ieškojo progos, kaip jį prisivilioti į Šakius, kad čia papasakotų apie savo gyvenimą, paaukotą karybai.

Dim. gen. ltn. A. Pocius yra vienas iš pirmųjų atkurtos valstybės karinės struktūros kūrėjų.

Kaip ir knygos įžangoje rašoma, taip ir bibliotekos lankytojams autorius pristatė savo kūrinį sakydamas, kad ši knyga yra skirta visiems Lietuvos žmonėms, o ypač tiems aktyvistams, kurie gynė Lietuvos laisvę Atgimimo laikotarpiu. Pats autorius teigia pradėjęs rašyti knygą ne atsitiktinai – ilgainiui prisiminimai išblėsta, o tai, kas parašyta, lieka ir ateinančioms kartoms. Jis pasirinko memuarų žanrą, kuris leido keliauti savo prisiminimais į tuos istorijos vingius, kurie mūsų valstybei buvo patys svarbiausi.

Pristatydamas savo knygą, cituodamas jos atskiras pastraipas ir pasakodamas susirinkusiems apie svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius ir savo asmeninius išgyvenimus, autorius sako, kad nebuvo lengva. Kai prasidėjo 1991 m. kruvinieji sausio mėnesio įvykiai, jis, tuo metu dirbęs dziudo ir savigynos imtynių vyriausiuoju treneriu, kartu su kitais savanoriais apsivilko karinę uniformą ir išėjo saugoti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos bei jos Pirmininko Vytauto Landsbergio.

„Situacija buvo labai įtempta, buvau persekiojamas aš ir mano šeima, tačiau pareigos jausmas vedė mane eiti ir daryti tai, kas tuo metu atrodė svarbiausia“, – dalijosi prisiminimais knygos autorius.

Taip prasidėjo jo, kaip tuometinio Sąjūdžio žaliaraiščio, karinės tarnybos kelias, kuriuo karininkas ėjo kryptingai ir vėliau teko užimti pačius aukščiausius karinės tarnybos postus. Tačiau prisimindamas 1991m. sausio įvykius, kuriuos ir aprašė savo memuarų knygoje, jis sako išgyvenęs daug prieštaringų jausmų. Savanoriai tada suprato, kad jeigu sovietų kariai šturmuos tuometinius Aukščiausiosios Tarybos rūmus, pirmiausia šaudys į uniformuotus žmones. Todėl karininkas neslepia, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui kruvinosios Sausio 13-osios išvakarėse atėjus ir pasakius, kad gynėjai turi duoti savanorio priesaiką, po kurios jie taps kombatantais, buvo ir tokių, kurie nuleido galvas ir pasitraukė. Tačiau A. Pocius liko tarp tų, kurie prisiekė, nors baimės jausmas, kurį, anot autoriaus, turi visi mirtingieji, išskyrus bepročius,  anuomet buvo natūralus.

„Norėjau gyventi, mylėti, auginti vaikus. Žinojau, kad viskas gali baigtis per vieną sekundę, tačiau supratau, kad eidamas ginti tėvynės aš ginu savo šeimą ir tai mano pareiga“, – pasakoja A. Pocius.

Apie pareigą, žmogiškuosius jausmus, kuriuos tenka patirti ekstremaliose situacijose kalbama visoje knygoje. Rašydamas apie 1990–1992 m. įvykius Lietuvoje, A. Pocius dalinasi itin jautriais išgyvenimais, kai atsisveikino su savo artimaisiais – motina, žmona, dviem mažais vaikais, nes išeidamas saugoti Aukščiausiosios Tarybos nežinojo, ar juos dar kartą pamatys...

Apie tai, kaip A. Pocius atėjo į karių savanorių gretas, pasakojama dar pirmoje knygos „Nematomuose apkasuose“ dalyje, kur autorius dalijasi vaikystės prisiminimais ir pasakoja mamos Bronislavos šeimos istoriją. Mamos sesuo buvo partizanė ir krito kartu su vyru kovos lauke. Mamos brolis Antanas buvo ištremtas į lagerį, būtent jo ir mamos pasakojimai augančiam berniukui ir buvo tikroji patriotinių jausmų mokykla.

A. Pocius sako, kad jo knygoje apskritai daug dėmesio skiriama pareigos jausmo tėvynei ir karininko garbės principų aprašymui. Joje galima rasti įdomių, su tarnyba susijusių pasakojimų, netikėtų, jautrių istorijų. Vieną tokių netikėtų įvykių autorius įvardija Popiežiaus Jono Pauliaus II rankos paspaudimą oficialaus vizito Vatikane metu. Pasakoja ir apie tai, kaip po nepriklausomybės atkūrimo pradėjus formuoti lietuvišką gynybos sistemą jis sulaukęs iš Krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus pasiūlymo vadovauti Lietuvos savanoriams ir… nusišauti. Tokių ir kitų pikantiškų savo gyvenimo faktų aprašymų knygoje netrūksta.

Kalbėdamas apie karininko pareigas A. Pocius sako: „Visą savo karinės tarnybos laikotarpį turėjau tikslą ir norą mokytis, tobulėti, ėmiau pavyzdį iš Vakarų valstybių karininkų, nesilygiavau į sovietinės armijos kultūrą. Mano manymu, pats geriausias vadovavimo kariams principas – pačiam būti geru pavyzdžiu. Ir šio principo laikiausi iki paskutinės tarnybos dienos.“

Pasak A. Pociaus, kai kurie kolegos jo tokių užmojų nesuprato, nes jie karininko įvaizdį atsinešę iš sovietinės kariuomenės, kur šnapsas ir cigaretė, raudoni platūs karininko žandai yra pagrindiniai įvaizdžio elementai. A. Pocius sako, kad svarbiausia jo ir karių bendravimo taisyklė buvo ta, kad vadams būtų paklūstama per protą, sąmoningą karinių taisyklių priėmimą, bet ne iš baimės. Tokių karybos principų pats knygos autorius išmoko mokydamasis užsienyje, sekdamas demokratinių valstybių karininkų pavyzdžiu, be to, lygiavosi į tarpukario Lietuvos karininkus.

„Be pagrindinių vertybių karys mūšio lauke yra blogas karys, jeigu jis nėra pasiruošęs kovoti už savo artimuosius, jis nekariaus už savo valstybę, jis stengsis išvengt karybos, išsisukt, pabėgti, nepadės savo draugui mūšio lauke“, – įsitikinęs kariškis.
Susitikimo bibliotekoje metu buvo parodytas trumpas dokumentinis filmas, susijęs su Lietuvos kariuomenės atkūrimu 1918 m. Anot A. Pociaus, tai mėgėjiškomis kameromis užfiksuoti itin svarbūs mūsų karinės istorijos faktai, kuriuos kaip kruopelytes iš Valstybinio archyvo surinko ir sudėliojo į dokumentinį filmą Vytautas Paliulis.

A. Pociaus knygoje „Nematomuose apkasuose“ su biografiniais įvykiais pinasi informacija apie tai, kaip kūrėsi ir kaip veikia šalies gynybos sistema, kokia yra demokratinės šalies krašto apsaugos sistemos sąranga ir principai, NATO ir Lietuvos kariuomenės sąveikos mechanizmas, ministro ir kariuomenės vado santykis. Daug prie karinės šalies sistemos kūrimo prisidėjęs ir pats knygos autorius: nuo 1993m. vadovavo visiems Lietuvos savanoriams, o nuo 2009 m. buvo visos Lietuvos kariuomenės vadas. Už nuopelnus Lietuvai A. Pocius yra apdovanotas Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu. Nuo 2014 m. A. Pocius yra paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Bulgarijoje ir Rumunijoje.