Čia - mano upės,
Čia - pievų rūkas,
Balta motulės
Skara rugiuos,
Širdim suverti
Karoliukai-
Atodūsis
Tėvų maldos.
Čia - pievų rūkas,
Balta motulės
Skara rugiuos,
Širdim suverti
Karoliukai-
Atodūsis
Tėvų maldos.
Tai eilutės iš prieš mėnesį išleistos Valerijos Vilčinskienės knygos ,,Prisiglausk prie dangaus’’ Sintautams skirto eilėraščio.
Nuotr. Valerijos Vilčinskienės poezijos knygelę pasitiko gelgaudiškiečiai, o spalio 24-ąją Sintautų mokyklos bendruomenė ir jos svečiai.
Spalio 20-ąją Valerijos Vilčinskienės poezijos knygelę pasitiko gelgaudiškiečiai, o spalio 24-ąją Sintautų mokyklos bendruomenė ir jos svečiai susitiko su gražaus, prasmingo ir pakylėto žodžio autore. Sakau pakylėto, nes tas žodis nėra paprastas. Jis ne vienerius metus augintas, brandintas ir pasibeldęs jau trečiojoje poetės Valerijos Vilčinskienės knygelėje.
Visada žinojau, kad poetinio žodžio sėkmę lemia ne parašytų knygų skaičius, bet poetinio žodžio branda.
Visoje poetės kūryboje jaučiama gili prasmė, žodis subrandintas, užaugintas iki tikrojo poetinio žodžio lygmens.
Skaitydama trečiąją Valerijos poezijos knygelę supratau, kad gyvenimo branda ir laiko pamatuota patirtis leidžia poetei daryti tam tikras filosofines išvadas kalbant apie amžinąsias gyvenimo vertybes, gyvenimo prasmės ieškojimo klausimus. Suvokiu, kad paprastų dalykų gyvenime nebūna, jie ateina iš tenai, kur amžinosios gyvenimo paslaptys, kas paprastai nesuvokiama.
Valerijos Vilčinskienės plunksnos paliesti žodžiai įgauna ypatingą skambesį. Knygelės ,,Prisiglaus prie dangaus’’ poezijos leitmotyvas - žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimas po laiminančia Dievo ranka, po Amžinybės šviesa, jausmai, kurių nebuvo, bet yra.
Nuostabus mus supantis pasaulis, o jame brangiausia - Gimtinė. Augusi gražioje Sintautų gamtos apsuptyje, poetė negalėjo neišgirsti paukščių čiulbėjimo, upelio čiurlenimo, nepastebėti „boružės margos tarp rudenio gelstančių smilgų’’, neprisiminti,, gelstančio vaikystės sodo’’. Matyt, čia ir gimė ta didelė meilė Tėvynei , tėviškei, lietuviškam žodžiui, čia, kur pirmąkart išvydo pasaulį, įmynė pirmąją pėdą, ištarė brangiausiąjį žodį mama, sutiko saulėtekį ir palydėjo gęstančią žarą.
Kaip ir daugelis poetų, taip ir Valerija pas skaitytoją ateina su savo likimu ir savo pasauliu, su dideliu gebėjimu matyti daugeliui nematomus ir nesuvokiamus dalykus. Tik retas gali susimąstyti, kad Dangus prasideda žemėje, kad tai niekada nesibaigiantis ir nenutrūkstamas ryšys.
Valerijos Vilčinskienės kūrybai būdingas brandumas, prasmingumas, skambumas. Eilėraščiai grakščios formos, eiliavimas laisvas, vengiama monotonijos. Eilėraščių mintys gilios, dažnai slepiasi po neįmantrių metaforų širma, įprasmindamas posmuose gimtojo krašto vaizdus, gamtos spalvinę gamą.
Iš eilėraščių matyti, kad poetės žmogus neatsiejamas nuo gamtos, dažnai sprendžiantis egzistencijos dilemą, tačiau labai paprastas, besidžiaugiantis, su ašaromis akyse, norintis, kad kas priglaustų, lauktų.
Manau, kad daugelis poetės eilėraščių, tai tarsi dienos išpažintis vakarui. Išpažintis, kuri virsta eilėmis.
Klausantis pačios Valerijos Vilčinskienės knygelės pristatymo jautėsi didelė meilė ir nuoširdumas savo poetiniam žodžiui. Gražiai ir išsamiai apžvelgusi kiekvieną knygelės skyrių poetė prisiminimais sugrįžo į vaikystę, nes čia, salėje, kažkada buvo jos klasė. Čia, kur kažkada buvo Valerijos suolas, šiandien sėdėjo Sintautų pagrindinės mokyklos direktorius.
Didelis būrys poezijos mylėtojų negailėjo nuoširdžių žodžių poetei. Švelnūs gėlių žiedai tarsi šypsojosi Valerijos rankose, o į skaitytoją žvelgė trečioji Valerijos Vilčinskienės knygelė „Prisiglausk prie dangaus’’, apsirengusi poetės sūnaus Juliaus nuotrauka.
Laima Rimienė
Šakių rajono literatų klubo „Lygumų šaltinis“ pirmininkė
Romualdo Šadzevičiaus nuotrauka