Šakių viešojoje bibliotekoje pristatyta Šarūno Konkulevičiaus ir Živilės Sakalauskienės sudaryta knyga „Markevičių šeimos kelias nuo Šešupės iki Ramiojo vandenyno“. Susitikimo metu apie Markevičių šeimą bei jos gyvenimą mintimis dalijosi Slavikų pagrindinės mokyklos direktorius Juozas Rakickas bei knygos sudarytojas Š. Konkulevičius, raginę nusikelti maždaug 75-erius metus atgal...

Artėjant antrajai sovietų okupacijai 1944 m. spalį Markevičių šeima su savo vaikais nutarė trauktis į Vakarus kartu su besitraukiančia vokiečių kariuomene. Š. Konkulevičius pasakojo tuomet 14-mečio Albino prisiminus ir kaip šiam buvo sunku suprasti, kodėl reikia išvažiuoti, palikti apsėtus laukus, paleisti gyvulius. Ar trauktis esą svarstė tėvas, mat buvo patekęs į vokiečių nelaisvę ir žinojo, kaip blogai gali būti, bet sūnus Albinas prisimena, kad pasitraukimo iš gimtinės iniciatorė buvo mama.

„Jei nevažiuojam į Vakarus, važiuojam į Rytus“, – sprendimą priėmė Agota Markevičienė.

Š. Konkulevičius pasakoja, kaip visiems šeimos nariams ilgam atmintin įsirėžė vaizdas, kai persikėlę per Šešupę atsisuko ir pamatė – visa Lietuva liepsnose...

Žinoma, tokių šeimų, panašių likimų buvo ne viena. Markevičiai ne išimtis, tačiau tiek Š. Konkulevičius, tiek Slavikų pagrindinės mokyklos direktorius sako, kad šios šeimos meilė gimtajam kraštui yra išskirtinė – gimtojo krašto nepamiršta nei vaikai, nei vaikaičiai, kurie, net ir gimę užsienyje, kalba lietuviškai. Tiek apie Lietuvą, tiek apie vadinamąjį Slavikų rajoną Markevičiai visuomet kalba su didžiule meile, pasitaikius progai visuomet paklausia, kuo gali padėti Slavikų mokyklai. Ir padeda.

Pasak mokyklos vadovo, būtent Albinas, kuriam netrukus bus devyniasdešimt, pasiūlė Slavikuose įkurti skautų bendruomenę, kurios jaunimas garsintų kraštą. Tad neatsitiktinai knygos pristatymo metu ir skambėjo Slavikų skautų draugovės narių atliekamos dainos.

Knygą pristatę vyrai pateikė ne vieną JAV gyvenančios šeimos lietuvybės išsaugojimo ir meilės pavyzdį, sakė, kad visi vaikai kalba lietuviškai, retkarčiais kas nors iš Markevičių aplanko Lietuvą, būtinai užsuka į Slavikus.

„Jiems tai taip brangu... Priklaupia ant žemės, ją pabučiuoja ir nori bent dalelę parsivežti. Tai jautru, sujaudina“, – pasakojo J. Rakickas.

Beje, režisierius Marius Markevičius, ne taip seniai pristatęs filmą „Tarp pilkų debesų“, yra būtent Albino Markevičiaus sūnus. Tad bibliotekos Aptarnavimo skyriaus vedėja Lina Eringienė juokavo, kodėl gi Mariui nepakišus minties pastatyti filmą ir apie šeimos pasitraukimą iš Lietuvos, sudėtingą kelionę bei įsikūrimą JAV.

Knygoje „Markevičių šeimos kelias nuo Šešupės iki Ramiojo vandenyno“ užrašyti pokalbio su Albinu fragmentai, jo prisiminimai.