baneris leidinys

ulinskas juozas
Iš Lukšių valsčiaus kilęs Juozas Ulinskas neslėpė, kad baisiausia tremtyje buvo neturėti ką valgyt, nes praktiškai nuo pirmųjų dienų jų šeima badavo. D. Pavalkio nuotr.


Asta Saulė ŠULSKYTĖ

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. 1941 m. birželio 14 d. NKVD pradėjo masinius lietuvių areštus ir trėmimus į Sibirą, jie tęsėsi iki 1953-ųjų. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, šiuo laikotarpiu iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 132 tūkst. žmonių, tarp jų apie 4 tūkst. 500 ir iš mūsų rajono. Dalis tautiečių mirė iš bado ir šalčio, dalis buvo nužudyti, tik nedaugelis sugrįžo Lietuvon. Vienas iš išgyvenusiųjų – iš Lukšių valsčiaus kilęs Juozas Ulinskas, mielai pasidalijęs savo prisiminimais.

J. Ulinskas pasakojo, kad į tremtinių sąrašus buvo papuolęs jo tėtis, keletą kadencijų dirbęs valsčiaus viršaičiu (vyriausiuoju valsčiaus pareigūnu tarpukario Lietuvos Respublikoje), tačiau niekas nesismulkino – tremtin išvežė visą šeimą (tėtį, senelį, mamą, tetą ir jį).

„Mus išvežė 1941 m. birželio 14 d. Davė valandą susiruošti, bet tas susiruošimas tiek neužtruko. Aš apsirengiau išeiginiais drabužiais, o į maišelį įsimečiau kasdienius. Nieko neėmėme, nes mums sakė, kad išveža mėnesiui laiko, kol vyks manevrai. Kažkokia nesąmonė. Tėtis turėjo suprasti, bet nieko nesakė. Gal nenorėjo, kad kiltų panika. Jeigu būtume žinoję, kur vykstame, būtume daugiau daiktų ir maisto pasiėmę su savimi. Viskas buvo taip organizuojama, kad kuo mažiau įsidėtume į savo krepšius. Todėl praktiškai nuo pirmųjų dienų mes pradėjome badauti“, – pasakojo J. Ulinskas, kuriam pakeliui į tremtį vagone suėjo 12 metų, tad jis viską labai gerai prisimena.Kraštietis pasakojo, kad jo prisiminimai sugulė į knygos „Mus skaičiavo vagonais“ puslapius.

Tuo vežimu iš Lukšių kartu su Ulinskais ištrėmė ir Sprindžiūnus su devynių dienų kūdikiu ant rankų, ir Kalvelius – vyras buvo vaistininkas, o jo žmona daktarė, matyt, pasiėmė su savimi visus vaistus, kiek turėjo. Pasak kraštiečio, turbūt tik jos dėka ir išgyveno mažylis, nes dažniausiai vaikai mirdavo pakeliui. Juos užkasdavo čia pat prie bėgių.

„Daugelis į Sibirą ištremtų kraštiečių naiviai tikėjo, kad grįš namo dar tų pačių metų rudenį ant bulviakasio, bet tie, kas galvojo blaiviau, sakė nesitikėti greito sugrįžimo – tai gali užtrukti trejus, o gal net ir penketą metų. Tuo metu pradėjo tokios kalbos eit, kad amerikonai pareikalavo tremtinius grąžint į Ameriką, o kadangi mamos du broliai ir sesuo gyveno Amerikoje, tai mama ir tikėjo, kad važiuoja į Ameriką“, – prisiminė J. Ulinskas, tremtyje priverstinai išbuvęs 15 metų ir dar trejetui pasilikęs savo noru.

Tėtis buvo atskirtas ir pateko į lagerius Krasnojarsko krašte, o jis su mama, seneliu ir teta – į Altajaus kraštą, vėliau, 1942 m. rugpjūčio 14 d., į Jakutiją. Buvusio tremtinio manymu, juos tai ir išgelbėjo, nes pirmųjų dviejų vežimų metu lietuviai buvo ištremti iki amžino įšalo žemės – Laptevų jūros. Klimatas Jakutijoje buvo mažiau atšiaurus, buvo medienos pasišildyt, Lenos upė pilna žuvies, tad turėjo daugiau galimybių išgyventi. Visą tremties laiką kraštietis pradirbo miške, visus darbus teigė išbandęs, tik nedirbo viršininku ir vyriausiuoju buhalteriu.

Paklaustas, kas tremtyje buvo baisiausia, J. Ulinskas neslėpė, kad tai, jog trūko maisto. Pasak jo, „jei ne amerikoniški produktai, būtų neišgyvenę“, nes „kai Rusija susitarė su Amerika, kad ši tieks ir karinę techniką, ir maisto produktus“, gyvenimas šiek tiek pagerėjo.

„Kad būtų kur laivui sustot, valdžia pradėjo statyti prieplauką ir tam mes labai tikom, kad mūsų nespėjo iki galo (Laptevų jūros) nuvežt. Tad mes likom miško gamyt, rovėm medžius, kad galėtų aerodromą įrengt, nes kiek naikintuvai kilometrų gali praskrist, jiems reikia pasipildyt kuro“, – pasakojo buvęs tremtinys, prisimindamas, kad jau nuo tada ir tremtiniai pradėjo gaut po normą duonos.   

Pašnekovas prasitarė, kad lietuviai buvo per daug sąžiningi ir padorūs, kad, pasitaikius galimybei, pakeliui į Sibirą pabėgtų. Jo manymu, tokią galimybę turėjo tie, kas ėjo traukiniui sustojus parnešti vandens, „bet kur čia bėgsi, jei vieno mama, kito abu tėvai vagone likę“. J. Ulinskas prisiminė situaciją, kai kariškis davė progą jaunai besilaukiančiai moteriai pabėgt – įspraudė jai į rankas sukiužusį kibirą ir liepė atnešt vandens. Tuo metu ji stotyje galėjo įsimaišyt į minią ir pradingt, iki kol pajudės traukinys, – būtų niekas nepasigedę, nes tremtinius skaičiuodavo vagonais. Kiekvieno vagono seniūnas raportuodavo, kad tokiame ir tokiame vagone tiek ir tiek žmonių, o tikrinti jų niekas netikrindavo.

Kaip pasakojo pašnekovas, jo tėtis mirė net nesulaukęs teismo, 1941-ųjų gruodį, kaip teigiama viename iš išlikusių sovietinių dokumentų, nuo išsekimo. Tremtyje palaidoti senelis ir teta. Pats 1944 metų pavasarį per plauką išvengė mirties, nes apsirgo maliarija, tačiau kažkaip atsilaikė, matyt, dar buvo ne laikas išeiti. Tada likimas kirto skaudžiausią smūgį – mirė mama, matyt, nusilpo jį slaugydama. Tad liko vienui vienas. Tačiau ne visam laikui. Netrukus sutiko jauną dzūkę, kuri tapo jo žmona. Iš tremties sugrįžo, kaip ir išvyko, penkiese – su žmona ir trimis vaikučiais.

„Lietuvoje mūsų niekas nelaukė, neregistruodavo. Reikėjo pasirašyti, kad į tą vietą, iš kur buvai išvežtas, negali sugrįžt, kad mažiau skandalų būtų, nes namai jau buvo užimti nusipelniusių, – prisiminė buvęs tremtinys. – Lengviau buvo registruotis Kaliningrado srityje ar Latvijoje, bet ne Lietuvoje. Į savo sodybą Plėguose grįžt negalėjau. Namas joje tebestovi iki šiol. Esu dėkingas pusbrolio sūnui, kad jo nenugriauna.“

Pašnekovas prisiminė, kad dvejus metus vargo, kol Šakiuose prisiregistravo – naglesnis būtų pamelavęs, o jis prisipažino, kad tremtyje buvo. Tai ir užkirto kelią, nes juo nepasitikėjo, žiūrėjo kaip į liaudies priešą. Aplinkinių reakcija buvo skirtinga – vieni labai gailėjo, o kiti tik ir stengėsi pažemint, įkąst, vaikus kieme buožgalviais (nuo žodžio – buožė) vadino. Pagaliau pasisekė ir prisiregistruot, ir įsidarbint. Visą likusį iki pensijos laiką (38-erius metus) elektros tinkluose vairuotoju-monteriu išdirbo.

J. Ulinskas prasitarė, kad 1990 metais jis sugrįžo į tremties vietas, tačiau senelio ir tetos kapų nerado, žino tik, kur mama palaidota. Pastatė ant jos kapo kryžių, aptvėrė tvorele. O kaip yra šiandien, po tiek metų, nežinia. Pašnekovas neslėpė, kad labai norėjo išsiaiškinti, kas pasirašė įsakymą ištremti jų šeimą, tačiau to sužinoti nepavyko, nes kai 1947 m. tėtės byla atėjo į Lukšius, jis buvo jau seniai miręs, todėl rado tik nutarimą ją sunaikinti, o archyvuose tokių dokumentų nėra išlikę.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos