baneris leidinys

valakbudis atlaidas
Sintautų parapijos klebonas Artūras Vaškevičius vėl sukvietė visus parapijiečius minėti Porciunkulės atlaidų Valakbūdžio Švč. Mergelės, Angelų Karalienės, bažnytėlėje, kuri antrus metus iš eilės tikinčiuosius pasitinka suremontuota, o šiemet ir pakeistu nauju stogu. R. Plaušinaitytės-Šerkšnienės nuotr.

Rita PLAUŠINAITYTĖ-ŠERKŠNIENĖ

Pirmąjį rugpjūčio sekmadienį tikintieji mini Porciunkulės atlaidus. Įprastai mūsų rajone Porciunkulės atlaidai laikomi Plokščių Švč. Mergelės Marijos Vardo ir Valakbūdžio Švč. Mergelės, Angelų Karalienės, bažnyčiose. Džiugu, kad į Atleidimo šventę Valakbūdžio kaimo mažutėje bažnytėlėje po ilgo laiko vėl gausiai renkasi tikintieji, o pati bažnyčia jau antrus metus iš eilės juos pasitinka smarkiai pasikeitusi.

Krikščionims svarbi Atleidimo šventė

Porciunkulės atlaidų kilmė yra labai sena. Asyžiaus kalno papėdėje atsiskyrėliai iš Palestinos pirmaisiais krikščionybės amžiais pastatė koplytėlę. VI a. koplytėlė kartu su nedideliu žemės plotu buvo atiduota šv. Benediktui. Manoma, kad pavadinimas Porciunkulė, reiškiantis „maža dalelytė“, kilo iš šio nuosavybės perdavimo. Maža bažnytėlė buvo pavadinta Angelų Marijos vardu, o Asyžiaus gyventojai dažnai ėjo į ją melstis.  XIII a. pradžioje šią bažnytėlę atrado šv. Pranciškus. Pamatęs, jog šventovė apleista ir apgriuvusi, šventasis ją atstatė ir prie jos įsteigė pirmąjį Mažųjų brolių pranciškonų vienuolyną. Taip pat Šv. Pranciškus praprašė popiežiaus galimybės pakeisti piligrimystę atlaidais, tai yra malda ir apsilankymu Asyžiaus Porciunkulės bažnytėlėje, nes anksčiau krikščionys siejo sakramentinį atleidimą su atgailos veiksmu. Tokia atgaila paprastai reikšdavo didelio masto piligrimystę į šventas vietas, dažnai tolimas ir sunkiai pasiekiamas. Nuo to karto rugpjūčio 2 d. viso pasaulio pranciškonų bažnyčiose buvo švenčiama Atleidimo šventė.

Ko gero, tokia mažutė kaip Asyžiaus bažnyčia šiandien yra ir Valakbūdžio bažnytėlė, kurią drąsiai galima pavadinti „maža dalelyte“ mūsų rajono bažnyčių kontekste. Žinoma, jos istorija prasideda tik 1921 m., kai buvo įkurta parapija ir pamaldos laikytos dabartinės bažnyčios šventoriaus teritorijoje buvusioje klėtyje. Kunigo Antano Grybino rūpesčiu 1922–1923 m. pastatyta laikina bažnyčia. Kunigo Stanislovo Vasiukevičiaus pastangomis 1936 m. pastatyta medinė vienabokštė bažnyčia, o 1937 m. – parapijos salė. Kaip mena aplinkinių kaimų gyventojai, per Antrąjį pasaulinį karą, vokiečiams traukiantis, bažnyčia buvo sudeginta. Vėliau pastatyta dabartinė medinė bažnyčia, kuri turėjo būti laikina, tačiau stovi ligi šiandien, o senosios bažnyčios pamatai, esantys bažnyčios šventoriuje, mena parapijiečiams visai dar neseną istoriją. Nuo 1950 m. iki 2006 m. Valakbūdžio bažnyčioje tarnavo 12 kunigų.

Buvo ne tik bažnyčia, bet ir parapija

Po šv. Mišių pakalbinti žmonės puikiai atsimena tiek pačios bažnyčios gyvavimo istoriją, tiek kai kuriuos čia dirbusius kunigus, tiek tai, kad ir Sintautų parapijai priklausę gyventojai mielai į pamaldas eidavo čia, į  Švč. Mergelės, Angelų Karalienės, bažnyčią. Anksčiau šiai bažnyčiai priklausė Šunkarių parapija.

Duobiškietis Juozas Sniečkus sako, kad kiek save atsimena, buvo vedamas į šią Valakbūdžio bažnytėlę, kurioje vėliau priėmė ir Pirmąją Komuniją. Paklaustas, kodėl ne į Sintautus, ne į savo parapijos bažnyčią, sako, kad ši bažnytėlė jo ir aplinkinių kaimų žmonėms buvo arčiau. Iš tiesų, kiek mena J. Sniečkus, tai ne tik iš aplinkinių kaimų – Pusdešrių, Zubrių, Menčikių, Liepalotų, Gabartų, Kuodžių, Jundilų ar Naudžių – žmonės eidavo į Šunkarių parapijos bažnytėlę, bet ir tolimesnių – Duobiškių, Gotlybiškių, Vabališkių, Kušlikių, Pariebių, Jundilų ir kitų kaimų.

Parapijietis džiaugiasi, kad dar ir dabar, į aštuntą dešimtį jau senokai įžengęs, turi galimybę apsilankyti mėgstamoje ir daug prisiminimų keliančioje bažnytėlėje.

Bažnyčia atgyja kunigo dėka

Kad ši maža bažnytėlė nesunyko, tikintieji turi būti dėkingi Sintautų parapijos klebonui Artūrui Vaškevičiui, kuris ėmėsi iniciatyvos bažnyčią remontuoti – pernai bažnyčia buvo perdažyta iš lauko, nudažyti seni langai, durys ir grindys, o šįmet iš tolo šviečia naujas bažnyčios stogas.  Prie naujojo skardinio stogo šįmet prisidėjo ne tik aštuoni rajono ūkininkai, Sintautų parapijos gyventojai, bet ir rajono savivaldybė, kuri padengė 40 proc. stogo vertės išlaidų.

Sekmadienį klebonas A. Vaškevičius sakė, kad šv. Mišias aukoja už visus šio krašto gyvuosius ir mirusius bei palaidotus čia pat esančiose kapinėse, taip pat ir už tuos aplinkinių kaimų žmones, ūkininkus, kurie antrus metus iš eilės dosniai aukoja bažnyčios atnaujinimui. Taip pat šv. Mišios buvo aukojamos už Sintautų parapijiečius, už stogdengius, už gausiai sekmadienio popietę susirinkusius maldininkus bei Sintautų bažnyčios choristus.

„Pačių žmonių širdis yra bažnyčia. Bažnyčia, kurią senoliai kūrė, puoselėjo, atstatė, kai ji buvo sugriauta. Bažnyčia – tai didžiausias turtas, kurį žmogus turi. Tai ne mūsų pačių nuopelnas ir turtas, o Dievo duotas. Bažnyčia veda ne į savimeilę, egoizmą, bet veda toliau – praplečia žmogaus mąstymą. Nesakau, kad prisidėję prie bažnyčios atstatymo mes čia pakelsime ekonomiką ar kažką, bet mes tapsime turtingi taika ir ramybe“, – per pamokslą sakė kunigas, pabrėždamas, kas yra tikrasis turtas šiame gyvenime.

Prie bažnyčios klebonas A. Vaškevičius pastatė ir pašventino Angelo, kuris turi saugoti tiek žmones, tiek pačią bažnyčią, skulptūrą. Bažnyčią, kuri pasakoja ne tik krikščioniškąją, bet ir šio krašto žmonių istoriją. Klebonas sako, kad bažnyčiai dabar dar „verkiant reikia žaibolaidžio“, kad kokia stichinė jėga jos nesunaikintų, tačiau šiuo metu tam lėšų neturintis, tad telieka pasikliauti tik naujai pastatyto angelo ir Dievo malone.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos