baneris leidinys

liepa arvydas
Klebonas kun. Arvydas Liepa, tarnystę pradėjęs Gelgaudiškio ir Plokščių parapijose, sako, kad patirtimi, kurią Dievas leido sukaupti per kunigystės metus, jis dalinsis su Zanavykų krašto žmonėmis. D. Pavalkio nuotr.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Nuo liepos 7 d. Gelgaudiškio bei Plokščių parapijose ganytojišką darbą pradėjo klebonas kun. Arvydas Liepa. Šiandien klausiame kleboną – kas atvedė į kunigų seminariją, ko tikisi iš tarnystės naujoje vietoje. Klebonas prisipažino, kad Gelgaudiškyje anksčiau nė karto nėra buvęs.

Kur gimėte, augote. Kas atvedė į kunigų seminariją?

Mano tėviškė – Padargupiai, netoli Ariogalos, Raseinių rajone. Vėliau gyvenau Girdžiuose, Jurbarko rajone. Mano vaikystės maldingos praktikos ir yra iš Girdžių, čia bažnyčioje pradėjau patarnauti Mišioms. Mes turėjome nuostabų kunigą Viktorą Šauklį, kuris buvo labai stiprios dvasios kunigas, nebijantis skleisti Dievo žodį net sovietmečiu. Būdamas 14 metų vėl sugrįžau gyventi į tėviškę. Baigęs tuometinę Ariogalos vidurinę mokyklą nestojau dar į seminariją, nes tuo metu nejaučiau pašaukimo kunigystei. Kaune įgijau kino mechaniko specialybę ir metus demonstravau filmus. Stiprus veiksnys į pašaukimą buvo kunigo Juozo Zdebskio laidotuvės bei kiti gyvenimo momentai, kai supratau – kvietimą iš Dievo turiu, tik mano atsakymo reikia. 1986 m. padaviau dokumentus į Kunigų seminariją, tuomet saugumas nepraleido, grįžau į Girdžius pas kunigą Šauklį ir ruošiausi pogrindžio seminarijai, bet 1987 m. rugsėjo 8 d., per Mergelės Marijos gimimo dieną, buvau priimtas į seminariją.

Kur pradėjote sielovadinę tarnystę? Kokios patirties įgijote vadovaudamas Caritui?

Tabariškių parapijoje, Kauno rajone. Nuo 1992m. buvau paskirtas vikaru Marijampolės bazilikoje Marijonų vienuolyne, nuo 1998 m. beveik 21-erius metus buvau Sasnavos parapijos klebonu. Carito direktoriumi buvau paskirtas 2005 m. kovo mėnesį, per tuos keturiolika vadovavimo šiai organizacijai metų visiškai kitaip supratau tą Kristaus pasakymą, kad palaimingiau yra duoti negu imti. Caritas yra artimo meilės tarnystė, kuri išauga iš žmogaus tikėjimo ir santykio su Dievu. Kiekvienas tikintis žmogus yra caritietis ir turi matyti savo aplinkoje vargstančius žmones, o jei mano tikėjimas neveda pas juos, kažkas yra negerai su tikėjimu. Aš sutikau caritiečius, mačiau jų besąlygišką atsidavimą kitiems žmonėms. Be padėkos, kartais su reikalavimu, kad privalai man padėti.

Pašauktų tarnauti mažėja, žmonių bažnyčiose taip pat. Kodėl?

Skaičiau tokią mintį, kad „Dievas pašaukia kunigų tiek, kiek žmonėms jų reikia“. Visuomenė šiandien yra stipriai supasaulėjusi, dvasiniai dalykai dažnai lieka antrame plane, todėl ir pašaukimų nėra. Jauni žmonės dažnai renkasi tai, kur tikisi save realizuoti, o jei nėra asmeninio santykio su Kristumi... Manau, kad apskritai šis laikotarpis yra dvasinio nuosmukio. Statistika rodo, kad 79 procentai Lietuvos gyventojų yra Romos katalikai, tačiau nuolatos praktikuojančių tik 8 procentai. Tikėjimas nėra tik pripažinimas, kad Dievas yra, tikėjimas – tai santykis su Dievu. Per kelias kartas turim tokį masinį požiūrį – tikiu Dievą, bet nieko nedarau dėl savo tikėjimo: neinu į bažnyčią, gyvenu be sakramentų.

Pas mus didelė socialinės atskirtis: vieni vargsta, kiti lobsta, ką daryti?

Manau, kad mumyse dar nėra suvokimo, kad reikia su kitais dalintis. Jeigu Dievas davė galimybę žmogui būti verslininku, tai galbūt davė galimybę, kad padėtų kažkam kitam. Ir popiežius Pranciškus nuolatos kviečia atsigręžti į tuos, kurie yra paribiuose... Socialinės atskirties priežastis yra ir žmonių susvetimėjimas, kuomet kaimynas nežino, kad kitam kaimynui reikia kažkokios pagalbos. Kuomet artimam šeimos nariui bandom padėti neišeidami iš namų – pasiunčiam tik SMS žinutę.

Visuomenė pilna pykčio, politikoje susiskaldymas. Kodėl?

Visa ko priežastis yra žmogaus egoizmas, puikybė. Dažnai politikams yra svarbiau jų šeimos, partijos, draugų, interesai negu visos Lietuvos. Ir ta baimė, kad jeigu kažką padarysiu kartu su kitu, nebus matyti mano indėlio. Mums visose srityse trūksta to bendruomeniškumo. Galime turėti skirtingus požiūrius, įsitikinimus, bet žmonės turėtų bendro tikslo siekti kartu. Aš visada siekiu, kad visos organizacijos, kurios yra toje parapijoje, ir aš rastume bendrą kalbą.

Koks buvo pirmas įspūdis, atvykus į naują parapiją? Ar nebaugina dažna dvasininkų kaita Gelgaudiškyje?

Pirmi įspūdžiai labai gražūs: žmonės bendruomeniški, parapijiečiai aiškiai suvokia, kad bažnyčia ir parapija yra visų mūsų. Gelgaudiškiečiai patys susiorganizavo talką, susitvarkė bažnyčią prieš atlaidą. Mane tai džiugina, nes klebonas vienas nieko nepadarys. Radau suremontuotas, gražias klebonijos patalpas. Mane aplankė ir miestelio seniūnas, rajono meras. Kasdien susipažįstu su žmonėmis, šiandien nunešiau pirmą kartą į Šakių civilinės metrikacijos skyrių registruoti bažnytinę santuoką, amžinybėn jau išlydėjau tris parapijiečius, suteikiau tris Krikšto sakramentus.

Dėl dvasininkų kaitos šioje parapijoje aš nebijau, kaip bus – tik Dievas žino. Mano troškimas yra, kad su parapijos bendruomene kartu eitume tikėjimo kelionę.

Šioje parapijoje daugiau nei mėnuo, kokią matote parapijos viziją?

Specialiai jokių vizijų nekuriu. Tai Dievo valia, kad aš esu čia. O jeigu jisai atsiuntė mane į šią parapiją, vadinasi, turi kažkokį tikslą. Mano, kaip klebono, vizija ir yra ieškoti tos bendrystės, kad vieni kitiems padėtume eiti tuo tikėjimo keliu. Kažkokias konkrečias veiklos kryptis nusibrėšime kartu su parapijiečiais, pasitarsime su Pastoracine taryba.

Artėja Žolinė. Kokia jos prasmė?

Žolinė – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų šventė. Pasakojama, kad kai Viešpats ją paėmė į dangų, atidarę patikrinti karstą apaštalai Marijos kūno neberado – karste buvo tik daugybė gražių gėlių... Marija mums nuolat rodo į savo sūnų Jėzų. Kai Dievo Motina Marija apsireiškė Šiluvos kaimelyje, ji tarė: „Čia kitados buvo garbinamas mano sūnus, o dabar ariama ir sėjama“. Taip ir mūsų gyvenime ir širdyse turi būti garbinamas Dievas, o jeigu ten pradedama arti ir sėti arba ima piktžolės augti... tai jau blogai.

Ko palinkėtumėte parapijiečiams ir laikraščio skaitytojams?

Parapijiečiams, kad Kristus būtų jų Viešpats. Ne klebonas, ne dar kažkas.

Kartais laikraščiai daugiau spausdina negatyvą. Gėrio yra pasaulyje daug daugiau negu blogio, tiktai blogis yra labiau matomas ir garsesnis. Kiek yra žmonių, kurie niekur nesiafišuoja, o daro nuostabius darbus, linkiu laikraščiui tokius žmones pastebėti, o skaitytojams laikraščio puslapiuose atrasti daugiau gėrio.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos