Šakių kultūros centro jaunimo tautinių šokių kolektyvas „Pynė“, vadovaujamas Vitalijos Venienės, festivalyje labiausiai susidraugavo su egzotiškais kostiumais išsiskyrusiu tautinių šokių kolektyvu iš Meksikos. Asmeninio archyvo nuotr.
Rugpjūčio 21–31 dienomis Šakių kultūros centro jaunimo tautinių šokių kolektyvas „Pynė“, vadovaujamas Vitalijos Venienės, dalyvavo dviejuose tarptautiniuose folkloro festivaliuose Turkijoje.
Pasak V. Venienės, festivaliai vyko Turkijos nepriklausomybės karo pergalei pažymėti, tad Turkijos šokių kolektyvai ir dar 12 kolektyvių iš Serbijos, Rumunijos, Azerbaidžano, Kazachstano, Latvijos, Meksikos ir Lietuvos juose dalyvavimo norėdami parodyti save, pamatyti kitus, pagarsinti savo kraštą.
„Mes, latviai ir meksikiečiai savo šokiu labai išsiskyrėme iš Balkanų šalių, todėl sulaukėme didelio pripažinimo ir daugiausiai ovacijų“, – pasakojo kolektyvo vadovė, neslėpdama, jog visus sužavėjo „Pynės“ šokėjų šiluma, šokio išjautimas, išraiška, ypač pakėlimai.
„Įsivaizduokit, šokam scenoje, vyksta merginų pakėlimai, žiūrovai nuščiūva ir staiga pradeda ploti. Ovacijos... Balkanų šalių šokiuose daugiau judesių atliekama kojomis, o pas mus įjungiamos ir rankos, ir brėžiniai, ir pakėlimai, ir kulminacija. Tikriausiai tai jiems ir buvo netikėta, todėl ir sulaukėme tiek daug pagyrų ir puikių festivalio organizatoriaus Mustafa Inal atsiliepimų“, – atviravo „Pynės“ vadovė, džiaugdamasi tokiu sėkmingu aštuonių porų pasirodymu.
Nors V. Venienė neslėpė, kad iš pradžių labai stebėjosi rytiečių ramybe ir nepunktualumu, tačiau jau po dienos kitos ir pati nekreipė į tai dėmesio, nesinervino dėl vėlavimų, susitaikiusi su tuo, kad čia Rytai, o ne Europa, kur viskas vyksta sekundžių tikslumu.
„Supranti, kad tai kita kultūra ir mes tikrai labai skiriamės. Esam labai kuklūs, kompleksuoti ir nemokam savimi pasididžiuoti, eiti iškėlę galvų kaip rytiečiai“, – teigė kolektyvo vadovė.
Pasak jos, be koncertų, dalyviai turėjo daug laisvo laiko, tad galėjo ir pakeliauti, ir pailsėti, ir jūroje pasimaudyti, ir pabendrauti su bendraamžiais. Labiausiai lietuvaičiai susidraugavo su latviais ir meksikiečiais, todėl daugiausiai su jais leido laisvą laiką, mokė vieni kitus savo šokių, dalijosi įspūdžiais ir taip susigyveno, kad atsisveikinti teko su ašaromis akyse.
Draugo“ inf.
Rimas iš Gelgaudiškio:
