Kaip įamžinti savo gimtinę? Apie tai mąstant Lepšių kaimo kraštiečių bendruomenės pirmininkei Onai Baltrušaitienei (Endriukaitytei) kilo idėja – sukurti apie savo kraštą dokumentinį filmą. Ši idėja tapo realybe, nes bendruomenė gavo finansavimą (10 tūkst. eurų) pagal Šakių krašto vietos veiklos grupės vietos plėtros strategijos priemonę. Lepšių krašte (Lukšių sen.) gimusių, užaugusių ar gyvenusių žmonių prisiminimai apie praeitį ir pasakojimai apie dabartį sugulė į dviejų valandų dokumentinį filmą „Čia gimėm, čia augom...“

Rugpjūčio 31 d. rytą Lukšių kultūros namų salė buvo pilnutėlė kraštiečių, gimusių, gyvenusių Lepšių krašte: trumpi rankos paspaudimai, apsikabinimai ir dažnas klausimas – „Ar nebūsi tik Pranas, o tu Janina?..“ Pasikalbėti kraštiečiai dar turės laiko į valias visą dieną, o Lepšių kaimo kraštiečių bendruomenės pirmininkė O. Baltrušaitienė kviečia akis nukreipti į ekraną, sakydama, kad „nors laikas dalį Lepšių krašto kaimų, vietovardžių ištrynė, bet šiandien žmonėms dar skauda dėl išnykusių kaimų ir namų“. Net šešiolikoje Lepšių krašto kaimų neliko nė vieno gyventojo: Briediškė, Šmuiliškė, Kuoriškė, Lazdinė, Muštinė, Šuopininkai... šiandien tai tiktai gražūs, laiko ir kalbos nugludinti vietovardžiai.

Ekrane driekiasi visiems pažįstamas kelias nuo Zyplių į Lepšius, kuriuo važiuodama O. Baltrušaitienė pradeda pasakojimą apie Lepšių krašto praeitį: kažkada pakelėse augo beržai, o kelias buvo grįstas blankomis... dabar belikę vos du beržai, driekiasi žvyrkelis, kairiau – senos Šunkarių kapinaitės, išlikusios kolūkio fermos, dešiniau – vienintelė išlikusi neiškeldinta Jakščio sodyba, kurioje šiuo metu gyvena Gražina Šumskienė (Jasevičiūtė). Čia pat ir Lepšių gyvenvietė, į kurią iš kaimų žmonės buvo sukeldinti.

O. Baltrušaitienės gimtinė – Stukšių kaimas, kuriame buvo trys sodybos – Vaitkūnų, Pušinaičių ir jos tėvų Endriukaičių. Šiandien šioje vietoje – rapsų laukai. Nors bendruomenės pirmininkė beveik 50 metų šiame krašte negyvena, tačiau Lepšių kraštas jai pats mieliausias, kaip ir šio krašto žmonės, kuriems teko nelengva dalia. O. Baltrušaitienės sesuo Marija Bacevičienė 2014 m. išleistoje prisiminimų knygelėje „O buvo taip...“ pasakoja, kad karas, pokario žiaurumai, tremtys, suteikė skaudžią patirtį, atėmė vaikystę.

Ir kiti šio krašto žmonės mena tragišką pokarį: žudynes, areštus, trėmimus į Sibirą. Tik nedaugelis jų iš tremties grįžo į tėvynę, vienas jų – Juozas Ulinskas iš Plėgų kaimo. Šiandien jis rodo 1930 m. statytos, iki šiol dar išlikusios tėvų trobos duris, pro kurias į tolimąjį Sibirą buvo išvesta visa šeima: jis trylikametis, tėtis, mama, senelis ir teta. Išgyveno jis tik vienas, Sibire sukūrė šeimą, ten gimė trys vaikai. Iš tremties grįžo 1959 metais.

„Ankstų rytą vedžiau bulių į lauką, prie sodybos sustoja polutarka, išlipo keturiese, mus stuboje į eilę sustatė, kažką perskaitė ir pasakė, kad mėnesiui laikui išveš, bus manievrai, ir kiekvienam atskirai daiktus liepė susidėti. Prie Šunkarių kapinių susitikom ir lukšinius, taip ir iškeliavom“, – pasakoja J. Ulinskas ir rodo prie medžio pritvirtintą koplytėlę, prie kurios, pasak J. Ulinsko, kaimo žmonės rinkdavosi giedoti Šv. Mergelės Marijos litaniją.

„Šakius kai padegė, matėm, juodi dūmų kamuoliai ėjo. Pradėjo gaudyti vyrus į kariuomenę, tai kiti kavojosi miškuos“, – karo išgyvenimais ir prisiminimais dalijosi Vytautas Martišius iš Dirsių kaimo. Partizaninės kovos, pokaris, palietė ne vieną šio krašto šeimą: iki šiol žmonės prisimena brolių Jakščių žūtį, Arlauskų tragediją.

„Tuomet ir prastai pavalgę buvom, bet eidavom dirbti į kolūkį su dainom partizaninėm...“ – pasakoja Marija Sliesoraitienė (Jakštytė) iš Ožkinių k. Kolektyvizacijos pradžią ir kolūkių laikus prisimena ir Aldona Vasaitienė (Povilaitytė) iš Šilgalių k., šiuo metu gyvenanti Lukšiuose. Anot jos, žmonėms būdavo paskirtos privalomos linų, runkelių normos, o savo karvutėms šieno važiuodavo į Vokietiją (Kaliningrado sritį už Kudirkos Naumiesčio – red. past.).

Nevienareikšmiškai filme kalbėję žmonės vertina ir Kostą Gliką, vieni tvirtino, kad jo rankos suteptos ne vieno žmogaus krauju, kiti pasakojo, kaip būdamas Lenino vardo kolūkio pirmininku padėjo žmonėms rasti darbą, pasistatyti namus Lukšiuose.
Šiandien ne vienas kraštietis ūkininkauja savo tėvų žemėje. Štai Varnauskų šeimos žemę šiuo metu dirba Sintautuose gyvenantis anūkas Juozas Juška. Jis tvirtina, kad šios žemės niekam nei parduos, nei mainys.

Daugelį išnykusių sodybų šiandien žymi pamato akmenų krūvelė ar žaliuojanti liepa, ąžuolas, tačiau Julija Dainelienė (Jasevičiūtė) vaikščiodama po gimtinę Muštinės kaime džiaugiasi, kad iki šiol išlikęs namas, šulinys, auga klevas ir kad čia susirenka vasaroti artimieji.

Yra dar viena vieta, brangi kraštiečiams, tai vadinamoji Bartkynė. Čia daug metų veikė Kriauniškės pradinė mokykla. Jos, deja, seniai nebėra. Mokyklą mena tik 1930m. statytas kryžius. Onai Bartkutei ši vieta yra gyva iki šiol.

„Kasmet paskutinį liepos sekmadienį prie to išlikusio Bartkų kryžiaus darom susitikimus ir aš išlipu visada prie kapinaičių, einu pėsčiomis iki Bartkynės ir galvoju – kaip tuo keliu mama, tetos vaikščiojo“, – pasakoja O. Bartkutė.

Tačiau daugelis kalbėjusių kraštiečių pabrėžė, kad jau niekada nesugrįš gyventi į tėviškes...

„Lietuva jau tada išsivaikščiojo...“ – sakė O. Baltrušaitienė.

Pasak filmo režisierių Jūretos ir Vidmanto Valentų (UAB „V3 studija“) Lepšių krašto kaimų istorijos, čia gyvenusių šeimų likimai taip glaudžiai susipynę, jog neįmanoma vieno papasakoti be kito. Nufilmuotų aštuoniolikos šio krašto žmonių istorijos sudaro apie 20 valandų medžiagos.

„Pokalbiai su žmonėmis buvo ilgi, nuoširdūs. Nebuvo lengva atrinkti tuos momentus, norėjosi ir turinio, ir nuoseklumo filme. Labai vertiname visą tą medžiagą, kurią užfiksavome“, – kalbėjo J. Valentienė.

O tą šeštadienį iš visos Lietuvos sugužėję Lepšių krašto žmonės meldėsi Šilgalių koplyčioje, bendravo, džiaugėsi viešnage gimtinėje.