Rugsėjo 23 d. Šakių Batiškių kapinėse tradiciškai paminėta Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena. Jau tryliktą kartą Šakių „Žiburio“ gimnazijos bendruomenė kvietė prisiminti skaudų žydų tautos likimą.

Batiškių kapinėse žuvusius pagerbti atvyko Lukšių Vinco Grybo gimnazijos septintokai, „Atminties keliu“ nuo Šakių iki Batiškių žengė Šakių „Varpo“ mokyklos trečiokai, holokausto aukas pagerbti susirinko Šakių „Žiburio“ gimnazijos gimnazistai bei mokytojai, rajono savivaldybės atstovai.

Šiais metais minime 78-ąsias metines nuo holokausto pradžios Lietuvoje, kuomet 1941-aisiais liepos–gruodžio mėnesiais buvo išžudyta didžioji dalis Lietuvoje gyvenusių žydų. Ši skaudi data kiekvienais metais paskatina iš naujo apmąstyti tuos tragiškus laikus, kai buvo sunaikinta beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė: iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno daugiau kaip 200 tūkstančių žydų, po holokausto buvo nužudyta apie 190 tūkstančių, liko gyvi vos 5-10 tūkst. Lietuvos žydų.

Holokaustas skaudžiai palietė ir Šakių rajone tuo metu gyvenusius žydus. Batiškių pamiškės bevardžiuose kapuose 1941-aisiais atgulė beveik visi Šakių mieste ir jo apylinkėse gyvenę žydai – vyrai, moterys, seneliai ir vaikai.

Atmintinos dienos minėjimą pradėję Šakių „Žiburio“ gimnazijos moksleiviai priminė tragišką žydų tautos likimą, istorinius įvykius, vykusius Šakiuose, skaitydami tų metų liudytojų prisiminimus: Vytautas Žemaitis pasakojęs, kad „užėję vokiečiai plėšė žydų krautuves, viską draskė, mėtė į gatvę. Žmonės eidavo visokių daiktų parsinešti. O žydai neturėjo teisės priešintis“. Jie ant krūtinės ir nugarų būdavo prisisiuvę geltonas šešiakampes žvaigždes. Nors lietuviams buvo uždrausta su žydais bendrauti, bet kartu su žydais gyvenusi Anelė Vyšniauskienė prisimena, kad daug lietuvių padėjo žydams, dažniausiai nunešdavo maisto.

„Kai vokiečių gestapas pradėjo persekioti žydus, Šakių klebonas su keliais parapijiečiais kreipėsi į vokiečius, prašydamas žydus palikti ramybėje. Vokiečiai pasiūlė jiems pavaduoti žydus ir atsiteisti už jų nusikaltimus savo galvomis. Netrukus buvo paskelbta, kad žydai, sulaukę 14 metų, turi registruotis darbams. Žydai registravosi, tuojau juos surinko ir išvežė. Po kiek laiko Šakiuose pamatėme esesininkus, tada žydų moteris su vaikais būriais varydavo į pamiškę ir ten sušaudė. Siaubingos tai buvo dienos, bet nieko nelaimingiesiems negalėjome padėti“, – gimnazistai skaitė buvusios Šakių „Žiburio“ gimnazijos mokytojos Monikos Krasnickaitės-Liulevičienės prisiminimus.

Jonas Augustaitis, kitas buvęs šios mokyklos mokytojas, yra pasakojęs, kad 1941-ųjų metų birželio 30 d. iš apskrities į Šakius buvo atgabenta 10 komjaunuolių ir nuo šeimų atskirtų žydų tautybės vyrų. Juos uždarė Stankaičio kluone, kurį žmonės pavadino „mirties kamera“. Iš čia buvo vienas kelias – į Batiškių pamiškę, iš kur niekas negrįždavo.

Mokytojos Natalijos Manikienės prisiminimuose buvo užrašyta žydžių kelionė į Batiškes: visa kolona ramiai ėjo pro bažnyčią, nes žydės tikėjosi, jog kai ateis iki bažnyčios gatvės, jas ves į Gelgaudiškį, o nuo ten veš į Kulautuvą pas vyrus.

„Bet kai iki tos vietos atėjo, joms užkirto kelią kareiviai, tada jos viską suprato ir subangavo, suvilnijo visa eisena, pasigirdo aimanos ir verksmai. Tą aimanuojančią ir verkiančią minią nuvarė į Batiškes“, – kraupią istoriją aprašė N. Manikienė.

Atminties minėjime dalyvavęs rajono savivaldybės mero pavaduotojas Darius Jakavičius, kasmet prisijungiantis prie šios akcijos, kalbėjo, kad ši diena yra sunki ir žydams, žydų bendruomenės palikuonims, ir lietuviams.

„Nereikėtų čia muštis vien mums į krūtinę ir sakyti, kad čia mes lietuviai susitepę šitos nekaltos tautos krauju, tai gali pasakyti ir kitos Europos tautos, nes holokaustas nėra tik Lietuvos išskirtinis bruožas, tai visos Europos problema“, – kalbėjo D. Jakavičius ir pridūrė, kad šiandien turime daryti viską, kad prieš 78 metus įvykusi tragedija su žydų tauta nepasikartotų.

D. Jakavičius, apžvelgęs žydų bendruomenės gyvenimą Lietuvoje, priminė, kad jie Lietuvoje gyveno nuo XVa. ir su lietuvių tauta sugyveno. Jis paminėjo net kelis faktorius, kurie galbūt lėmė žydų tautos likimą: demokratinių tradicijų nebuvimas Antano Smetonos valdymo metais, vado kulto apraiškos, Lietuvoje skleidžiamas antisemitizmas, ekonominis dalies lietuvių skurdas ir  noras praturtėti žydų sąskaita bei moralinis tautos skurdas.

Susirinkę tradiciškai prie paminklo memorialo padėjo akmenėlius su sušaudytų žydų tautybės žmonių vardais, uždegė žvakutes.

Atminties dienos dalyvius šiais metais pasitiko jau atnaujintas Batiškių kapinių paminklas, tiesa, be atminties lentelių.

„Lenteles su pavadinimais uždėsime, kai bus suderinta su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, kadangi Lietuvos žydų bendruomenė, pasikeitus jų vadovui, dar kartą pateikė pastabas dėl lentelėse esančios informacijos pavadinimo“, – sakė rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Inga Navlickienė.