baneris leidinys

petruskeviciene
Jūratė Petruškevičienė viliasi, kad ateityje bus surasti jos dėdės Aleksandro Grybino-Fausto palaikai. L. Poškevičiūtės nuotr.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Rugsėjo 28 d. sukako 70 metų nuo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataro, Tauro partizanų apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto žūties. Už Lietuvos laisvės kovotoją aukotos šv. Mišios Paluobių Šv. Angelų sargų bažnyčioje, žūties vietoje Padegėlinių miške (Kazlų Rūdos sav.) susirinkę laisvės kovų dalyvių artimieji, tremtiniai, atsargos karininkai pagerbė jo atminimą, prie Fausto bunkerio atidengtas informacinis stendas.

A. Grybinas-Faustas gimė 1920 m. rugsėjo 20 d. Lukšiuose pradžios mokyklos mokytojo šeimoje. 1941 m. baigęs Marijampolės mokytojų seminariją, dirbo Liudvinave, Kalvarijoje, vėliau mokytojavo Zyplių žemės ūkio mokykloje.

1946 m. partizaninę veiklą pradėjęs eiliniu kovotoju A. Grybinas-Faustas gana gretai tapo Tauro apygardos vadu. 1948 m. gruodžio–1949 m. kovo mėnesiais drauge su Dainavos apygardos vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu A. Grybinas-Faustas dalyvavo žygyje į Žemaitiją, kur netoli Radviliškio Prisikėlimo apygardos teritorijoje 1949 m. vasario 2–22 d. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, įkūręs LLKS. 1949 m. vasario 16 d. LLKS vadovybė pasirašė Deklaraciją, kurioje Fausto parašas yra antrasis po LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko Vytauto Jono Žemaičio.

Faustas žuvo išduotas. 1949 m. rugsėjo 28-osios naktį  lydimas dviejų Dzūkijos partizanų grįžo iš Dainavos apygardos ir prie Vilušių kaimo pateko į pasalą. Per susišaudymą buvo sunkiai sužeistas, tačiau jam pavyko pasitraukti į netoliese esantį savo bunkerį. Sunaikinęs su savim turėtus svarbius dokumentus ir nesulaukęs pagalbos paryčiais nusišovė. Palaikai buvo nuvežti ir numesti ant grindinio Jankuose, paskui nuvežti į Karčrūdę, Lukšius, Šakius.

Šv. Mišias aukojęs ir pamokslą sakęs kun. klebonas Andrius Vaitkūnas akcentavo partizano A. Grybino-Fausto pasiaukojimą dėl tėvynės ir laisvės.

„A. Grybinas-Faustas gyveno, aukojosi dėl kitų. Buvo 29-erių metų jaunuolis, ir iš kur pas jį buvo ta narsa, patriotizmas? Toks pasiaukojimo jausmas, kad meilė Lietuvai buvo stipresnė net už mirtį, greičiausiai buvo skiepyti šeimoje. Labai svarbu, kad šiandien išsaugotume atmintį apie savo krašto didvyrius ir perduotume iš kartos į kartą“, – kalbėjo klebonas.

Po Mišių paminėjimo dalyviai pasuka į Padegėlinių mišką, sustoja kryžkelėje, kur Faustas buvo sužeistas. Nešini šaulių, LLKS, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vėliavomis patraukia siauru miško keliuku prie kuklaus kryžiaus, pastatyto A. Grybino-Fausto žūties vietoje. Atminties valandą čia išsirikiuoja ir pagarbą žuvusiajam atiduoda garbingi svečiai: dimisijos kapitonas, dabartinis atkurtos Tauro apygardos vadas Gediminas Dapkevičius, buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir kiti susirinkusieji. Miškų masyvu nuskamba „Tautiška giesmė“, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų 202-os kuopos karių savanorių iššautos pagarbos salvės bei Lietuvos šaulių sąjungos Kauno skyriaus vyro ansamblio „Trimitas“ (vad. Vincentas Kursa) atliekamos dainos.

Minėjimą pradėjo atsargos majoras Gediminas Reutas ir priminė A. Grybino-Fausto biografiją ir partizanų kovų kelią.

„Sovietų saugumas, sužinojęs apie partizanų vadovybės pasiektus laimėjimus, dar labiau pakurstė okupantus greičiau sunaikinti partizanų vadovybę ir Deklaracijos autorius bei dalyvius ir užgniaužti antisovietinį pasipriešinimą. 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos signatarams likimas nebuvo gailestingas: vien 1949 m. žuvo keturi visos Lietuvos partizanų vadovybės nariai: birželio mėnesį Vytautas Gužas-Kardas, rugpjūtį – Bronius Liesys-Naktis ir Petras Bartkus-Žadgaila, o rugsėjo 28 d. Padegėlinių miške, patekęs į pasalą, sunkiai sužeistas, sunaikinęs turimus dokumentus ir nenorėdamas gyvas pasiduoti, savo gyvenimą pabaigė mūsų garbingas karžygys A. Grybinas-Faustas“, – kalbėjo G. Reutas.

A. Grybino-Fausto palaikų užkasimo vieta nežinoma. Kad galbūt galima jo palaikus surasti, svarstė rajono savivaldybės mero pavaduotojas Darius Jakavičius.

„Gaila, kad žmonės, kurie save laikė Didžiosios tautos, Puškino, Lermontovo, Tolstojaus palikuonimis, elgėsi kaip paskutiniai barbarai, nes mėtė žuvusių kūnus miestelio aikštėse, sekė, kas juos atėjo apverkti. Ne be reikalo lietuviai pokario išdavikus vadino stribais. Gaila tų motinų, kurios nesugebėjo išauklėti dorais šalies patriotais kai kurių lietuvių, kurie susitepė šituo pokario lietuvių krauju“, – kalbėjo vicemeras.

A. Grybinas-Faustas, artimųjų buvo vadinamas Oliumi, augo penkių vaikų šeimoje.

„Tai buvo šeimos numylėtinis: linksmuolis, dainininkas, kuris džiaugėsi gyvenimu. Žvelgiant į paskutines jo gyvenimo akimirkas, kada buvo sužeistas, žinodamas, kas bus, jei paklius į priešo rankas, dėl bendro visų partizanų tikslo jis sudegino dokumentus ir sušukęs „O dabar imkit mane!“ – nusišovė“, – apie A. Grybiną-Faustą pasakojo į minėjimą atvykusi jo dukterėčia Jūratė Petruškevičienė, kuri apgailestavo, kad nėra žinoma jos dėdės amžinojo poilsio vieta.

Apie partizanines kovas, kuriose žuvo artimieji, kalbėjo ir buvęs krepšininkas Gediminas Budnikas, jis tvirtino, kad jaunimas turi žinoti, kokia didelė lietuvių auka buvo padėta ant Laisvės aukuro. Tremtinys, šaulys, buvęs Seimo narys prof. Arimantas Dumčius paminėjo, kad 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija, kurią pasirašė ir Faustas, buvo itin reikšmingas dokumentas, turintis didžiulę reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui.

Minėjimo dalyvių neišgąsdino prapliupęs rudeninis lietus, jie aplankė ir Fausto bunkerį, prie kurio buvusio partizanų rėmėjo lekėtiškio Zenono Rakausko iniciatyva pastatytas stendas, kuriame pateikta informacija apie LLKS Tarybos vasario 16-osios Deklaraciją. Z. Rakauskas ateityje planuoja į stendą sudėti visų buvusių šešių Tauro apygardos vadų nuotraukas bei informaciją apie juos.

„Noriu pasakyti jaunimui, kurio šiandien mažai čia, kad jie suprastų, ką reiškė partizaninė kova, koks sunkus buvo partizanų gyvenimas bunkeryje, ypač žiemą, net dešimt metų vyko partizaninė kova. Kodėl nužudytų partizanų rūbus paimdavo? Todėl, nes enkavedistai jais perrengdavo diversantus ir infiltruodavo į partizanų gretas“, – pasakojo Z. Rakauskas, kuris pasidalijo dar ne viena rezistencinio pasipriešinimo istorija.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Paieška

 

pazvelk1

sms

Klausimas - atsakymas

lt_ukis

f_drg

Videoreportažų archyvas

 

 
 
79

Reklama


188x376-lock

traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

 

 

 

 

 

 
 
 
futbolas
 
 
paluobiai
 
 
 gustainiskiu namai
 
festivalis
 
 
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos