baneris leidinys

bedarfiene
Virginijos Inos Bedarfienės knygoje „Gyvenimo akimirkos“ nemažai archyvinės medžiagos, iš kurios ji daug sužinojo apie šeimos praeitį. G. Martinaitienės nuotr.

Gintarė MARTINAITIENĖ

Šakių viešojoje bibliotekoje praėjusį ketvirtadienį pristatyta kaunietės, šiuo metu Lekėčiuose gyvenančios Virginijos Inos Bedarfienės knyga „Gyvenimo akimirkos“, kurioje išgyvenimai, prisiminimai, gyvenimo, tremties į Sibirą detalės, kuriomis su susirinkusiais noriai dalijosi pati knygos autorė.

Renginio metu buvo galima susipažinti ir su bajorystės kilmę liudijančiais dokumentais, mat senelis iš mamos pusės buvo bajoras, šeima gyveno gana pasiturinčiai. Įdomu ir tai, kad daug ką V. I. Bedarfienei apie savo šeimos šaknis, praeitį pavyko sužinoti ne iš artimųjų pasakojimų, nes to laikmečio žmonės nebuvo linkę kalbėti atvirai, daug ką slėpė, bet iš įvairių archyvinių dokumentų, kurių nemažai ir knygoje. Daug kas apie praeitį apskritai paaiškėjo tik po artimųjų mirties. Anot autorės, nesusidūrę su archyvais net nepatikėtų, kiek visko juose galima atrasti ir apie savo šeimą sužinoti. Štai būtent iš archyvų moteris sužinojo savo tėvo ūgį, akių spalvą, tėvo motinos mergautinę pavardę, Lietuvoje pelnytus apdovanojimus ar net konkrečius iš šeimos kratos metu atimtus daiktus. Pavyzdžiui, kraitines Virginijos monetas. Būtent archyviniais dokumentais ji remiasi ir kalbėdama apie trėmimą, mat pati daug ko neatsimena – kai ištrėmė, jai tebuvo treji.

„Įdedu lenteles, dokumentus, kaip buvo organizuojami trėmimai, kiek buvo numatyta ištremti iš Lietuvos, iš konkrečių vietų. Viskas buvo idealiausiai suplanuota, o paskui buvo ataskaitos, kiek pavyko ištremti. Aišku, planus jie stengėsi viršyti. Tai Lietuvos istorija, tik susijusi su manimi“, – apie knygą kalba autorė.

„Buvau užrašiusi, ką mama pasakojo, susikaupė dokumentų, norėjosi, kad vaikai, anūkai žinotų“, – knygos atsiradimą apibūdina V. I. Bedarfienė.

Ji pasakoja, kad dokumentuose galima rasti ir konkrečiai išvardytus „valstybės priešus“, kategorijas žmonių, kurie esą pavojingi, paaiškinimus, nurodymus, kaip reikėjo atskirti vyrą nuo šeimos, kaip meluoti, ką sakyti šeimai. Ne išimtis ir jos tėvelis.
„Pasakė, kad eina į tardymą, po poros valandų grįš. Neatsisveikino, nieko, kaip stovėjo. Viskas. Daugiau tėvo nemačiau“, – pasakoja moteris ir priduria, kad jau gerokai vėliau ji išsiaiškino, kad jos tėvelis buvo numarintas badu, net neteistas, ir apgailestauja, kad mamytė taip ir nesužinojo, kas nutiko jos vyrui...

Jis buvo laikomas politiniu kaliniu, o mama ir ji buvo tremtinės, tad tos pačios šeimos narių skirtingi statusai.

Tėvo pėdsakais ji nusprendė važiuoti su savo drauge ir dukra jau 1989m. Padedamos vietinių jos susirado tas vietas, kur tėvelis mirė, rado ir kur palaidotas. Beje, sako nemažai padėję rusai, tarp kurių irgi daug gerų žmonių. Tiesa, nusprendė palaikų nejudinti, be to, politiniai kaliniai, tikėtina, buvo sulaidoti vienoje didelėje duobėje. Užtat dabar širdžiai miela ir ramu, nes ta vieta pamiškėje, graži, kur ne kur tik išryškėję kauburėliai, vasarą žydėjo gėlės, moterys toje vietoje uždegė žvakę ir palinkėjo ilsėtis ramybėje.

„Grįžusi parašiau straipsnį, išvardijau pavardes, kurie buvo sušaudyti, gavau labai daug skambučių ir atsiliepimų, nes daug kas nežinojo, kur tie vyrai dingę“, – sako archyvinę medžiagą rinkusi ir joje savo praeities ieškojusi V. I. Bedarfienė.

Moteris tremtyje išbuvo bemaž šešerius metus, vėliau pagal mamos brolių parengtą planą su mama pabėgo. Tiesa, grįžus į Lietuvą gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, nors, kiek atsimena ir iš pasakojimų, buvo susidariusi vaizdą, kad čia rojaus kampelis, kuriame gražiausia, geriausia...

Mama slapstėsi aštuonerius metus, negalėjo niekur rodytis, dirbti, nuolat namuose vykdavo kratos, kurių metu mama dažniausiai lįsdavo į specialų mažą tarpelį už spintos ir melsdavosi, kad tik nenualptų. Mergytė buvo pristatoma kaip viena iš mamos brolių dukrų, prisimena mokykloje net pavardės niekur nerašiusi ir save Ina, o ne Virginija vadinusi, kad tik niekas nieko neįtartų. Visgi galiausiai toks slapstymasis ypač išvargino mamą, pakriko jos sveikata, tad galiausiai paklausiusi tėvo patarimo nusprendė prisiduoti.

„Nuėjo į Šančių miliciją ir tam rusui sako: „Norit išvežkit, norit sušaudykit, bet daugiau taip gyventi negaliu.“ Jis rusiškai atsakęs, kad moteris arba labai gerai slėpėsi, arba jos labai blogai ieškoję“, – pasakoja knygos autorė.

Laimei, pasitaikė geras žmogus, kaip vėliau ir vėl iš dokumentų pavyko sužinoti, jis nurodęs, kad ilgalaikės paieškos nedavusios vaisių, tad paieška nutraukta, o mama gavusi laikiną dokumentą.

Tiesa, nors tremtyje teko patirti ir alkio, ir šalčio, ir kitų skaudžių išgyvenimų, prisimena, kad sunkesni buvo dveji pirmieji metai, vėliau šiek tiek prasigyveno, nes mama buvo labai darbšti. Pasisekė dėl to, kad grįžusios turėjo kur prisiglausti, senelis buvo viską išsaugojęs, kad išgyventų, vertingesnius daiktus galėjo pardavinėti. Vėliau ir išsvajotus mokslus pavyko baigti, ir patogų gyvenimą susikurti, buvo ji ir pirma Kauno miesto tarybos deputatė. Sako daugiau knygų rašyti neplanuojanti, nes šia pasakė viską, ką norėjo.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos