Nors 13–15 mln. žydų – tai vos penktadalis procento pasaulio gyventojų, jie sudaro net trečdalį pasaulio milijonierių, 45 proc. „Forbes 400“ turtingiausių žmonių sąrašo, 25 proc. Nobelio premijos laureatų, 20 proc. pasaulio profesorių ir 40 proc. JAV teisininkų. Pasak G. Drukteinio, galbūt taip yra todėl, kad jie žino sėkmės principus, neseka paskui minią, o eina savo keliu.

Kiekvienas iš mūsų, užaugęs krikščioniškoje dogmatinėje pedagoginėje doktrinoje, puikiai atsimename Aristotelio frazę: „Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs.“ Pasak rašytojo, tai reiškia, kad reikia keltis anksti, kulniuoti iki artimiausios mokyklos ir mokytis dalykų, kurie visai neįdomūs, kęsti patyčias, dvejetus ir pataisas. Ir taip 10–12 metų. Baigus vidurinę, reikia stoti į aukštąją mokyklą ir dar po 5–6 metų, paaukojus kokius 18 savo gyvenimo metų, pareis tie saldūs vaisiai, t.y. grįši namo ir įsitrinsi kur nors šiltai savivaldybėje ar mokykloje ir galėsi sakyti, kad gyvenime nusisekė.

„Žydiškai Aristotelio frazė skambėtų kitaip: „Mokslo ir šaknys, ir vaisiais yra saldūs čia ir dabar“, t.y. vaiko pastangos mokytis turi būti atlyginamos tą pačią akimirką. Ne veltui žydukams, besimokantiems eilėraštį ar skaityti, tarp puslapių priberdavo cukraus ir pribarstydavo razinų, kad jis galėtų cukrų laižyti, o razinas kramtyti. Tai buvo daroma tam, kad sukurtų asociacijas, jog mokymosi procesas yra saldus ir mokytis apsimoka, – teigė G. Drukteinis. – O jei vaikas parnešdavo iš mokyklos gerą pažymį, jam duodavo baksą, eurą ar litą. Ir tai buvo daroma nuo seniausių laikų.“

Pasak jo, vyresniosios kartos atstovai gali pasakyti, kad per savo gyvenimą yra gavę tik kokius du diplomus: vieną baigę vidurinę, kitą – aukštąją mokyklą. Jie neatrodė labai patraukliai ar gražiai, labiau panėšėjo į kažkokius popiergalius. Kas dabar vyksta mokykloje? G. Drukteinis pasakojo, kad vaikai pradeda nešti namo mini diplomus už tai, kad per savaitę negavo nė vienos pastabos, kad gavo daugiausiai gerų pažymių ir t.t., o ant diplomo nupieštas koks nors dramblys ar uodas. Vaikai diplomus kabina ant sienos, o į svečius atvykę giminaičiai ar seneliai giria juos ir duoda pinigėlių ar šokolado. Ir tada, pasak jo, susidaro nuostata, kad mokytis gerai apsimoka ir vaisiai saldūs dabar, o ne po 18 metų.

„O kam iš viso reikia vaikams mokytis? – klausė žurnalistas, atviraudamas, kad į šį klausimą atsako viena Aristotelio frazė. – Jei būčiau švietimo ministras, ją liepčiau iškalti visose mokyklose ant sienos. O ji skamba taip: „Mokslas mums reikalingas tik tam, kad mes išmoktume nuspėti ateitį.“

G. Drukteinio manymu, daug skirtumų jis mato tarp mūsų ir žydų pasaulėžiūros, ypač tai, kaip vertinamas turtas. Krikščionybėje „greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei turtuolis pateks į dangų“.

„Skaitant Naująjį testamentą nuo pirmo iki paskutinio puslapio duodama užuomina, kad būti skurdžiumi, neįgaliu, likimo nuskriaustu apsimoka, nes, kaip buvo pasakyta: „Romieji paveldės šitą žemę“, – priminė rašytojas, pabrėždamas, kad Kristus sakė: „Išparduok savo turtą ir išdalink jį vargšams“, visi perskaitė, bet niekas šito nepadarė.

Žydų pasaulėžiūroje viskas atvirkščiai – religija nukreipta į tai, kaip tapti turtingesniu, nes turtingas žmogus yra nuo nieko nepriklausomas.  

Jis pateikė septynis pagrindinius žydų tautos gyvenimo principus, kuriais vadovaudamiesi užaugo žydų genijai ir milijonieriai. Vienas iš jų – didžiuokis individualumu, skatink kūrybingumą – yra taip pat susijęs su vaikų auklėjimu. Pasak G. Drukteinio, kūrybingumo skatinamas yra orientuotas į vaiko stūmimą į priekį.

„Užtenka jam išmokti sugroti smuiku gamą ir bendruomenė eina iš proto, stato jį ant scenos, ploja, šaukia, kad gimė naujas Jaša Heifecas (pasaulinio garso smuikininkas, virtuozas, vunderkindas – red. past.). Kitam užtenka ką nors pateplioti ir bendruomenė šaukia, kad gimė naujas Markas Šagalas (žymus modernizmo tapytojas – red. past.), kabina jo piešinius ant sienų“, – pasakojo rašytojas, pabrėždamas, kad žydai moka nukreipti vaikus reikiama kryptimi.

Reikia pastebėti, kad mergaitės ir berniukai žydų bendruomenėje pradedami laikyti suaugusiais labai anksti – mergaitės nuo 12, o berniukai nuo 13 metų. Tad nuo šio amžiaus jie jau gali sėstis prie suaugusių stalo, įsitraukti į jų pokalbius, išsakyti savo nuomonę, kuri visada yra išklausoma ir niekada nesumenkinama.

Be to, žydiška pedagogika visais laikais propagavo savarankiškumo kultą. Vaikai nuo trejų metų valgo su peiliu ir šakute. Ir nors viskas aplinkui apsitaško, niekas nepyksta, nes viską galima sutvarkyti ir išskalbti. Jei vaikai piešia ant tapetų raketą, tai tėvai jį skatina dar kažką nupiešti, nes tapetus galima pakeisti naujais. Taigi jų žodynėlyje nėra žodžių – ne, nepavyks. Ir visi žydų milijonieriai, ir Nobelio premijos laureatai išėjo iš tokios aplinkos.