Paluobių parapijos klebonas Andrius Vaitkūnas ir Paluobių filialo bibliotekininkė Roma Kaminskienė neabejingi klėtelės likimui, žada su bendruomene sutvarkyti jos vidų ir aplinką, tačiau nesiryžta prognozuoti, ar čia vėl atgims muziejus. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Mūsų krašto istoriją, čia gyvenusių žmonių nuveiktus darbus šiandien mena išlikę pastatai. Tokia yra ir Paluobių parapijos klėtelė, kurioje atgimė tautą žadinantis laikraštis „Aušra“, veikė etnografinis muziejus, įkurtas čia kunigavusio politinio kalinio, kunigo Prano Račiūno. Klėtelės būklė šiandien yra nebloga, parapijos klebonas, bendruomenės atstovai žada ateityje sutvarkyti jos aplinką, vidų. Bet ar vėl sugrįš eksponatai ir klėtelė atgims, kol kas vilties nedaug.
Atgimė „Aušra“
Šiandien Paluobių parapijos klėtelė, pastatyta prieš šimtmetį kun. Vincento Vizgirdos iniciatyva, tebestovi šimtamečių ąžuolų apsuptyje. Kokia šios klėtelės istorija? Paluobiuose dešimt metų (nuo 1970 m.) klebonavo vienuolis marijonas, politinis kalinys, ilgametis Lietuvos marijonų provincijos vyresnysis, kunigas P. Račiūnas (1919–1997).Aktyvus kunigas talkino leidžiant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“.Viename iš Vilkaviškio vyskupijos kunigų bendraminčių susibūrimų kun. P. Račiūnas pasiūlė atnaujinti „Aušros“ leidimą. Tokiu būdu būtų tiesiog pratęsta XIX a. pabaigoje ėjusi „Aušra“ (pirmasis mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis lietuvių žurnalas lotynišku raidynu leistas 1883–1886m.). Jis pats parašė įžanginį straipsnį pirmajam „Aušros“ numeriui, pasirodžiusiam 1975 m. spalio mėnesį, ir straipsnį apie vysk. M. Valančių bei Lietuvos blaivinimą.
Dirbdamas Paluobiuose P. Račiūnas klėtelėje įrengė muziejėlį, turėjo taip pat sukaupęs gausią senų ir retų leidinių biblioteką. Paluobių krašto žmonės prisimena, kad į kolūkio gyvenvietes keliami parapijiečiai mielai atiduodavo namų apyvokos reikmenis, padargus. Netilpus eksponatams klėtelėje per du aukštus, dalis muziejaus daiktų buvo eksponuojami ant bažnyčios lubų esančioje palėpėje. Vėliau eksponatai keliavo kartu su kun. P. Račiūnu iš parapijos į parapiją, o 1992 m. kunigas šimtus Zanavykų krašto etnografinių eksponatų dovanojo tuometinei Žemės ūkio akademijai.
Ne visi saugojo
Beveik metus informaciją apie šią klėtelę rinko ir didžiulį kraštotyrinį darbą atliko Šakių viešosios bibliotekos Paluobių filialo bibliotekininkė Roma Kaminskienė. Prieš kelias dienas apsilankius Paluobiuose, ji rodo klėtelės pirmo aukšto grindyse išlikusią slaptavietę.
„Spėjama, kad čia kun. P.Račiūnas ir spausdino nelegalią pogrindinę spaudą ar bent jau ten ją laikė“, – pasakoja R. Kaminskienė ir priduria, kad P. Račiūnas apie tai, jog Paluobių klebonijos klėtelėje suredagavo 41-ąjį „Aušros“ numerį, pasakojo ir kraštotyrininkui, kraštiečiui Bernardinui Aleknavičiui.Vėliau Paluobių klėtelėje atgaivinta „Aušra“ redaguoti buvo perduota kunigui Lionginui Kunevičiui(1932–1994), kunigavusiam ir Lukšiuose.
Šiuo metu klėtelėje dar likę keletas muziejaus eksponatų: rašomosios mašinėlės, daiktadėžės, darbo įrankiai. Priekinėje klėtelės pusėje yra pakabinti du kryžiai, iš dešinio šono – trečias, ant kurio išraižyti metai – 1883, jis senesnis ir už pačią klėtelę.
Šiandien iš pažiūros klėtelė atrodo neblogai, tik viename šone yra įstatytos medinės suveriamos durys, vienas kunigas čia laikė automobilį, o ir kiti čia kunigavę dvasininkai jos paskirtį vertino skirtingai, kas bitininkystės inventorių laikė, kas įvairius bažnyčios reikmenis.
Klėtelė liks stovėti
Mus pasitikęs parapijos klebonas Andrius Vaitkūnas šiek tiek nostalgiškai tarė, kad „klėtelė bus palikta likimo valiai“. Bibliotekininkė R. Kaminskienė užtikrintai kalbėjo, kad klėtelės niekas nesiruošia griauti, pasakojo, kad klebonas, parapijiečiai prieš keletą metų ją išvalė, nuvalė eksponatus, tačiau neslėpė pesimizmo dėl klėtelės ateities.
„Mes per maži esam. Jei būtume klėtelę atgaivinę prieš 15–20 metų, kai gyvavo mokykla... Dabar mes nebeturim mokinių ir kas lankys tą muziejų“, – įsitikinusi R.Kaminskienė.
Jos nuomonei pritarė ir kun. A. Vaitkūnas, tvirtindamas, kad atkurti klėtelėje muziejų turėjo dar prieš jį dirbę dvasininkai. Klebonas atviravo, kad ir jam, prieš ketverius metus atėjus kunigauti į Paluobius, kilo minčių klėtelę atnaujinti, susigrąžinti eksponatus iš VDU Žemės ūkio akademijos, kuriuos jie mielai perleistų. Klebono žodžiais, tuomet parapijiečiai galėtų nors sekmadieniais po Mišių muziejų aplankyti, tačiau atviravo, kad nemato klėtelės gyvavimo vizijos.
„Kaime mažėja žmonių, kaimas nyksta, šiandien nėra poreikio, kad čia būtų muziejus. Turistai čia tikrai nevažiuos, kiti net nežino, kur tie Paluobiai yra“, – pesimizmo neslėpė klebonas. Jis svarstė, kad jeigu susigrąžintų eksponatus, tarp kurių nemažai vertingų knygų, reiktų galvoti, kas rūpintųsi muziejumi, kaip reikėtų jį apšildyti ir pan.
„Jeigu aš atnaujinsiu klėtelę, reikia tąsos, kad tą veiklą kažkas tęstų“, – svarstė klebonas ir prasitarė, kad po dvejų metų Paluobiuose gali nelikti čia gyvenančio kunigo, parapiją aptarnautų atvažiuojantis kunigas.
R. Kaminskienė visgi pokalbį užbaigė optimistiškai, tvirtino, kad, pasibaigus senosios klebonijos remontui, bendruomenė su klebono pritarimu žada sutvarkyti klėtelės aplinką, išvalyti vidų ir kol kas palikti taip, kaip yra. Klėtelę siūlo paženklinti informacine lentele. Klebonas svarsto sutvirtinti klėtelės pamatus.
Pasiteiravus Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistės Ingos Navlickienės, ar, klėtelę įtraukus į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, kažkaip situacija pasikeistų, ši pirmiausiai pasidžiaugė, kad bendruomenė apskritai kelia problemą dėl klėtelės išsaugojimo.
„Ne visada reikia galvoti, kad objektas bus labiau matomas, lankomas, jeigu bus saugomas. Mes turime išsikelti tikslus, ar pastatą norime tik saugoti, ar jį įveiklinti. Galbūt reiktų pirma eksponatus susigrąžinti, klėtelę įveiklinti ir tik tuomet spręsti, ar ją reikia saugoti“, – kalbėjo I. Navlickienė.
Dirbdamas Paluobiuose P. Račiūnas klėtelėje įrengė muziejėlį, turėjo taip pat sukaupęs gausią senų ir retų leidinių biblioteką. Paluobių krašto žmonės prisimena, kad į kolūkio gyvenvietes keliami parapijiečiai mielai atiduodavo namų apyvokos reikmenis, padargus. Netilpus eksponatams klėtelėje per du aukštus, dalis muziejaus daiktų buvo eksponuojami ant bažnyčios lubų esančioje palėpėje. Vėliau eksponatai keliavo kartu su kun. P. Račiūnu iš parapijos į parapiją, o 1992 m. kunigas šimtus Zanavykų krašto etnografinių eksponatų dovanojo tuometinei Žemės ūkio akademijai.
Ne visi saugojo
Beveik metus informaciją apie šią klėtelę rinko ir didžiulį kraštotyrinį darbą atliko Šakių viešosios bibliotekos Paluobių filialo bibliotekininkė Roma Kaminskienė. Prieš kelias dienas apsilankius Paluobiuose, ji rodo klėtelės pirmo aukšto grindyse išlikusią slaptavietę.
„Spėjama, kad čia kun. P.Račiūnas ir spausdino nelegalią pogrindinę spaudą ar bent jau ten ją laikė“, – pasakoja R. Kaminskienė ir priduria, kad P. Račiūnas apie tai, jog Paluobių klebonijos klėtelėje suredagavo 41-ąjį „Aušros“ numerį, pasakojo ir kraštotyrininkui, kraštiečiui Bernardinui Aleknavičiui.Vėliau Paluobių klėtelėje atgaivinta „Aušra“ redaguoti buvo perduota kunigui Lionginui Kunevičiui(1932–1994), kunigavusiam ir Lukšiuose.
Šiuo metu klėtelėje dar likę keletas muziejaus eksponatų: rašomosios mašinėlės, daiktadėžės, darbo įrankiai. Priekinėje klėtelės pusėje yra pakabinti du kryžiai, iš dešinio šono – trečias, ant kurio išraižyti metai – 1883, jis senesnis ir už pačią klėtelę.
Šiandien iš pažiūros klėtelė atrodo neblogai, tik viename šone yra įstatytos medinės suveriamos durys, vienas kunigas čia laikė automobilį, o ir kiti čia kunigavę dvasininkai jos paskirtį vertino skirtingai, kas bitininkystės inventorių laikė, kas įvairius bažnyčios reikmenis.
Klėtelė liks stovėti
Mus pasitikęs parapijos klebonas Andrius Vaitkūnas šiek tiek nostalgiškai tarė, kad „klėtelė bus palikta likimo valiai“. Bibliotekininkė R. Kaminskienė užtikrintai kalbėjo, kad klėtelės niekas nesiruošia griauti, pasakojo, kad klebonas, parapijiečiai prieš keletą metų ją išvalė, nuvalė eksponatus, tačiau neslėpė pesimizmo dėl klėtelės ateities.
„Mes per maži esam. Jei būtume klėtelę atgaivinę prieš 15–20 metų, kai gyvavo mokykla... Dabar mes nebeturim mokinių ir kas lankys tą muziejų“, – įsitikinusi R.Kaminskienė.
Jos nuomonei pritarė ir kun. A. Vaitkūnas, tvirtindamas, kad atkurti klėtelėje muziejų turėjo dar prieš jį dirbę dvasininkai. Klebonas atviravo, kad ir jam, prieš ketverius metus atėjus kunigauti į Paluobius, kilo minčių klėtelę atnaujinti, susigrąžinti eksponatus iš VDU Žemės ūkio akademijos, kuriuos jie mielai perleistų. Klebono žodžiais, tuomet parapijiečiai galėtų nors sekmadieniais po Mišių muziejų aplankyti, tačiau atviravo, kad nemato klėtelės gyvavimo vizijos.
„Kaime mažėja žmonių, kaimas nyksta, šiandien nėra poreikio, kad čia būtų muziejus. Turistai čia tikrai nevažiuos, kiti net nežino, kur tie Paluobiai yra“, – pesimizmo neslėpė klebonas. Jis svarstė, kad jeigu susigrąžintų eksponatus, tarp kurių nemažai vertingų knygų, reiktų galvoti, kas rūpintųsi muziejumi, kaip reikėtų jį apšildyti ir pan.
„Jeigu aš atnaujinsiu klėtelę, reikia tąsos, kad tą veiklą kažkas tęstų“, – svarstė klebonas ir prasitarė, kad po dvejų metų Paluobiuose gali nelikti čia gyvenančio kunigo, parapiją aptarnautų atvažiuojantis kunigas.
R. Kaminskienė visgi pokalbį užbaigė optimistiškai, tvirtino, kad, pasibaigus senosios klebonijos remontui, bendruomenė su klebono pritarimu žada sutvarkyti klėtelės aplinką, išvalyti vidų ir kol kas palikti taip, kaip yra. Klėtelę siūlo paženklinti informacine lentele. Klebonas svarsto sutvirtinti klėtelės pamatus.
Pasiteiravus Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistės Ingos Navlickienės, ar, klėtelę įtraukus į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, kažkaip situacija pasikeistų, ši pirmiausiai pasidžiaugė, kad bendruomenė apskritai kelia problemą dėl klėtelės išsaugojimo.
„Ne visada reikia galvoti, kad objektas bus labiau matomas, lankomas, jeigu bus saugomas. Mes turime išsikelti tikslus, ar pastatą norime tik saugoti, ar jį įveiklinti. Galbūt reiktų pirma eksponatus susigrąžinti, klėtelę įveiklinti ir tik tuomet spręsti, ar ją reikia saugoti“, – kalbėjo I. Navlickienė.
Rimas iš Gelgaudiškio:
