Vasario 21 d. minima Tarptautinė gido diena. Ta proga praėjusią savaitę Šakių turizmo informacijos centras vaikams organizavo ekskursiją po Šakius kartu su gide, o penktadienio vakarą visi, besidomintys šia profesija, buvo kviečiami į kavinę „Kiba“ dalyvauti diskusijoje su trimis profesionaliomis gidėmis.

Praėjusiais metais Šakių turizmo informacijos centras (TIC) organizavo tris ekskursijas su trimis gidėmis po Šakius, o šįmet nusprendė Gido dieną paminėti kitaip – pakvietė visus į diskusiją, kurioje dalyvavo trys ilgametę patirtį turinčios gidės. Diskusijos idėja, anot TIC vadovės Ievos Bernotaitės, kilo neatsitiktinai, nes netrukus bus organizuojami gido kursai, yra nemažai susidomėjusių šia veikla.

Diskusijoje dalyvavo ir savo darbo patirtimi mielai dalinosi gidė, geografijos mokytoja, užkietėjusi kelionių fanė Birutė Bendoraitienė; gidė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja bei istorijos žinovė Danutė Aniulienė bei buvusi Šakių TIC vadovė Eglė Plančiūnienė. Porą valandų vykusioje diskusijoje liejosi gyvenimiška gidžių patirtis, potyriai, emocijos ir pastebėjimai, ko dar rajone trūksta, kad turistai kuo daugiau sužinotų apie mūsų kraštą, gyventojų būdą, papročius. Moterys pasakojo, kodėl jos pasirinko gido darbą ir kaip tapo profesionalėmis. Tiesa, oficialiai gidėmis tapo po to, kai visos trys baigė tuos pačius Šakių TIC suorganizuotus gidų kursus, tačiau patirties šioje srityje moterys turėjo ir iki tol, nes vesdavo įvairias ekskursijas mokiniams, draugams, bendradarbiams. Paskutiniais dešimtmečiais suaktyvėjo vadinamasis vidinis turizmas, o kartu atsirado ir kvalifikuotų gidų poreikis. Gidės neslepia, kad šis darbas tik iš tolo atrodo paprastas ir lengvas, bet iš tiesų tai daug atsakomybės, kantrybės, žinių ir pasiruošimo reikalaujanti veikla. Pasak D. Aniulienės, šios veiklos negalima vadinti darbu, nes tai turi būti hobis, malonus pačiam, kitaip nieko nebus. Sunkiausia, anot gidžių, kai susiduria su tais keliautojais, kurie „dedasi viską žinantys“, nesvarbu, ką papasakos gidas, tačiau ilgametė patirtis išmokė ir tą kategoriją žmonių pergudrauti, nuteikti pozityviai. Anot B. Bendoraitienės, padeda ir lietuviškos lendrinkos, be kurių į kelionę ši net nesileidžia.

„Gidas turi pirmiausia mylėti žmogų, jokiu būdu nelaikyti jo kvailu. Dėl to negalima kalbėti bele ką – reikia daug pasiruošimo, žinių. Jeigu žmogus kalba bele ką, tai jis ne gidas. Taip pat svarbu suspėti su naujovėmis – perskaityti daugybę informacijos, generuoti mintis ir mokėti tai papasakoti. O jeigu sugebi padaryti taip, kad klausytų dar ir vaikai, tai yra aukščiausias įvertinimas dirbant šį darbą“, – mano D. Aniulienė.

Pasakodamos apie gidavimo patirtis moterys teigia, kad šioje veikloje neišvengsi iššūkių.

„Didžiausią grupę esu turėjusi 100 žmonių, bet tai buvo kažkoks nesusipratimas. Žiūriu, eina ir eina tie žmonės – vieni jau prie mergelės, kuriems aš pasakoju istoriją, o kiti dar tik prie savivaldybės. Ir nežinau, kaip elgtis, ar papasakojus laukti kitų ir tiems iš naujo pasakoti, ar kaip... Bet gerai, kad viskas baigiasi, kaip ir tokios sunkios dienos“, – prisimena B. Bendoraitienė.

Paprašytos papasakoti bent po vieną įsimintiniausią įvykį, moterys sako, kad jų buvo ne vienas, o E. Plančiūnienė pasidalino prisiminimais ne apie įvykį, o apie įsimintiniausią grupę.

„Man įsiminė patologų-anatomų grupė, kurie paliko labai paprastai į gyvenimą žiūrinčių žmonių įspūdį – jiems viskas gerai, jiems viskas įdomu, jie buvo dėkingi už kiekvieną smulkmenėlę. Tokių žmonių nedažnai tenka matyti“, – sako E. Plančiūnienė.

Diskusijos dalyviai klausė gidžių, ar nebūna taip, kad palieka žmogų. Anot B. Bendoraitienės, tai gana opus klausimas, nes gidui reikia šiandien būti ne tik geru pasakotoju, bet ir rūpintis žmogumi, šie laikai jau yra potyrių turizmo metas, kada žmogui reikia palikti teigiamas emocijas.

„Jeigu vienas nuėjo kažkur ir neaišku, kada jis grįš, o ar iš viso grįš, tada tenka rinktis, ar laukti ir šalti su 40-čia žmonių, ar žiūrėti daugumos interesų. Aišku, tai nėra maloni situacija, bet kartais taip atsitinka, kad tenka kažką ir palikti. Gidui svarbiausia – susidoroti su stresine situacija, suvaldyti tą stresą“, – sako B. Bendoraitienė.

Kalbėdamos apie turistų potyrius Šakių rajone, moterys sako, kad svarbu turėti ką turistams pasiūlyti, kokių lauktuvių jie gali įsigyti ir geriausia ten, kur jie lankosi kartu su gidu, o ne nukreipti juos į kažkokią parduotuvę kažkur toli... Atvykę turistai prašo papasakoti įdomių istorijų, kurias jie kažkur būna girdėję. Kartą keliautojai B. Bendoraitienės paprašė papasakoti apie tai, kaip Suvalkijoje taisomi vaikų sprandukai. Pasirodo, toks gydymo metodas yra naudojamas ne visur, todėl žmonėms yra įdomu, kaip tai vyksta. Anot gidžių, atvykėliai domisi netgi ir tokiomis smulkmenomis, kaip ir kada iškasta buvo kokia kūdra, kiek vietiniai žmonės uždirba ir kitos smulkmenos, kurias geriausiai gali žinoti tik vietoje gyvenantis žmogus. Pasak gidžių, labiausiai turistai būna nustebinti supratę, kad Šakių rajone galima daug ką pamatyti, o apkeliauti visas lankytinas rajono vietas per vieną dieną tiesiog neįmanoma. Tad kol kas, anot moterų, labiausiai nuskriaustas lieka Kudirkos Naumiesčio kraštas, nors jame pamatyti ir išgirsti yra ką. Pasak D. Aniulienės, norėtųsi turistams daugiau papasakoti apie Zyplių dvarą – čia buvusią žemės ūkio mokyklą ir kitus dalykus, tačiau medžiagos kol kas apie šį istorinį objektą yra mažai, todėl čia, anot gidės, istorikams „neišarti dirvonai“.

Tų „neišartų dirvonų“, anot gidžių, rajone yra ir daugiau. Taip pat atsiranda poreikis gidų, vedančių ekskursijas užsienio kalbomis. TIC vadovė I. Bernotaitė viliasi, kad šią nišą užpildys iš užsienio grįžtantys lietuviai.