baneris leidinys

mockaitiene
Anelė Mockaitienė tiek anksčiau, tiek dabar į darbą skuba su šypsena, visus rūpesčius palikdama namie. D. Pavalkio nuotr.

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Kriūkietė Anelė Mockaitienė, dažniau vadinama tiesiog Aneliukė, ilgametė Kriūkų apylinkės ir seniūnijos administracijos darbuotoja, į kurią su reikalais yra kreipęsis bene kiekvienas kriūkietis. Kiekvieną ji sutinka su šypsena, išklauso, pataria. Prieš dvi dienas atšventusi garbingą jubiliejų moteris dalinasi ilgamete darbo patirtimi, Kriūkus vadina savo namais, ir išduoda gyvenimo credo: „Gražių žodžių ir gėlių niekada per daug nebūna, dalinkim juos gyviems.“

Prieš pat jubiliejinį gimtadienį A. Mockaitienę aplankome jos namuose, Kriūkuose. Ant Jotulės upės šlaito pastatytą namą supa Anelės rankomis išpuoselėta aplinka. Įsitaisius kieme ant sūpynių, į pokalbį įsijungia ir iš Vilniaus paviešėti atvykusi vyresnėlė dukra Oksana, šalia prigula jos augintinis Toras. Pokalbį pradedame apie praeitį.

Anelės tėviškė – Pakalniškių kaimas (Gelgaudiškio sen.), mokėsi ji Branduoliškių pradinėje, Gelgaudiškio vidurinėje mokyklose. Sako, labai mėgusi skaityti, tekę ir prie žibalinės lempos, pati eidavo nusipirkti žibalo, todėl jo niekada namuose nepritrūkdavo. Šiandien su pagarba pašnekovė prisimena savo tėvelį, kuris buvo pasodinęs didžiulį sodą, kolūkis jį paprasčiausiai atėmė, o atėjus Nepriklausomybei – vėl sugrąžino.
„Atgavęs sodą, kurio niekas nedrįso sunaikinti, ir žemę, būdamas 90-ies jis pasiremdamas kriukučiu ir vaikščiojo po sodą. Džiaugėsi... o po metų iškeliavo Amžinybėn“, – prisiminimais dalijasi kriūkietė ir priduria, kad dabar tėviškėje gyvena jos brolis, ji taip pat dažnai tėviškėn sugrįžta.

Pašnekovė sako, kad besimokant mokykloje patiko lietuvių kalba, nelabai mėgo matematikos. Bet jau tokia likimo išdaiga, kad toliau Anelė pasirinko mokslus, susijusius su matematika – mokėsi Kauno ekonomikos technikume.

Vėliau gyvenimo keliai Anelę atvedė į Kriūkus, nuo 1976 m. pradėjo dirbti Kriūkų bibliotekoje, tuo pat metu baigė mokslus Vilniaus kultūros mokykloje. Kriūkuose susipažino ir būsimu vyru Algimantu, susilaukė dviejų dukrų – Oksanos ir Rasos bei sūnaus Nerijaus, 1979 m. pasistatė namą, kuriame gyvena iki šiol. Būdama 33-ejų, 1983 m. gruodį, Anelė pradėjo dirbti sekretore tuometiniame apylinkės vykdomajame komitete. Pašnekovė atvirauja – teko praeiti įvairių tuometinių institucijų patikrinimus, atlyginimas buvo 60 rublių. Kaip ir dauguma, šeima laikė gyvulių, Anelė augino kalijas, veždavo į Kauną jas parduoti. Ryte išleidusi tris atžalas į mokyklą, kaip pati sako, už namų vartų palikdavo rūpesčius ir jau besišypsanti, pasitempusi skubėdavo į darbą seniūnijoje.

Per ilgą laiką ir darbą administracijoje jai teko dirbti ne su vienu vadovu: su Zigmu Martinkevičiumi, Vidmantu Sutkumi, Mindaugu Basčiu, Viktoru Jakščiu, Virginijumi Truskausku, o pastaruosius dešimt metų – su dabartine Kriūkų seniūne Ona Rakauskiene.

Kaip per tiek metų keitėsi sekretorės darbo specifika – teiraujamės. Anelė sako, kad pradėjo dirbti su spausdinimo mašinėle: reikėjo rašyti testamentus, registruoti gimimus, išrašyti mirties liudijimus, forminti paskolas ir kita. Prisimena ji ir pirmą sekretorės darbo dieną.

„Suskamba telefonas, žiūriu aš į jį ir galvoju. Atsiliepsiu, kažką reikės atsakyti. Neatsiliepti negaliu, aš juk darbe. Pakeliu ragelį, o moteriškė ir klausia, kur Agutė, ankstesnė sekretorė. Paaiškinu, kad Agutė išėjo į pensiją, tai tik išgirdau ragelio gale žodžius: „Ai... tai jūs čia man nieko nepadėsit“, – pasakoja ji ir priduria, kad Aneliukės vardą reikėjo žmonėse užsitarnauti.

„Niekada gyvenime neskirsčiau žmonių, su visais rasdavau bendrą kalbą. Kokių tik skambučių nesulaukiu – paskambinę žmonės klausia, kiek valandų, ar šiandien važiuos autobusas... Aišku, žmonės ir pyktį išlieja, pagrasina“, – atvirauja kriūkietė.
Smalsu, kas šiandien ją džiugina seniūnijos specialistės pareigose (keitėsi ir pareigų pavadinimai – sekretorė, viršaičio pavaduotoja, dabar specialistė). Pašnekovė sako, kad į darbą eina kaip į šventę, ją ypač domina naujovės darbe: kardinaliai pasikeitė darbo specifika – teko įsisavinti elektroninę dokumentų valdymo sistemą (DVS), perprasti viešuosius pirkimus ir kita.

Teiraujamės, ar nepavargo dirbti? Pašnekovė nedaugžodžiauja, sako, kad pagrindinis jos tikslas – gražiai užbaigti darbą.

A. Mockaitienės gyvenimas darbu seniūnijoje tikrai neapsiriboja. Ji daug prisidėjo prie pirmojo rajone Kriūkų bendruomenės centro įkūrimo, 2007–2012 m. jam vadovavo, vėliau sutelkė krašto neįgaliuosius į klubą „Paunksmė“. Aneliukė mėgsta keliauti, lanko teatrus ir koncertus, jos pilna visuose renginiuose. Sako, kad dievina Kastyčio Kerbedžio dainas, prie širdies ir atlikėjas Vytautas Šiškauskas, kurio dainų gyvai su dideliu malonumu klausosi per miestelio šventę „Žiobrines“, prie kurios organizavimo taip pat prisideda.

Pašnekovė sako, kad stebėjo, kaip per laikmetį keitėsi Kriūkai, pasakoja, kad kiekvienas seniūnijos vadovas įnešė savo indėlį: Z. Martinkevičius pastatė paminklinį akmenį su Kriūkų herbu, V. Jakštys – „Žiobrinių“ pradininkas, O. Rakauskienės entuziazmu rašytojo Vytauto Tamulaičio atminimas įamžintas Vabalų kalnelyje.

„Man Kriūkai yra mano namai. O šio krašto žmonėms palinkėčiau geros kaimynystės, supratimo, nuoširdumo“, – sako A. Mockaitienė ir priduria, kad šiandien yra laiminga, nes vaikai, anūkai sveiki.

Ji įsitikinusi, kad jei žmogus jautiesi laimingas, tai ir aplinkiniams dalinsi tik džiaugsmą. Tiesa, pašnekovė sako, kad ne tik jos darbe, gyvenime būta skaudžių akimirkų, bet ir pučiant įvairiems politikos vėjams.

mockaitiene2
Į pokalbį įsijungusi dukra Oksana sako, kad jai mama geriausia draugė, geros energijos pavyzdys – kaip nepasiduoti ir nenuleisti rankų bei siekti užsibrėžto tikslo.

„Norėčiau mamai palinkėti būti ta vandens tėkme, kuri neštų į priekį ne tik artimuosius, bet savo energijos versme pagirdytų ir aplinkinius. Labai norėčiau, kad mama nebijotų padėti savo galvos ant peties kitam žmogui ir pasakyti – aš truputėlį pavargau“, – jautrius žodžius mamai taria dukra Oksana.

70-metį A. Mockaitienei dėl karantino tenka švęsti kukliau, šeimos narių rate.

„Kadangi jau leidžiama laikyti gedulingus pietus, iki 30 žmonių, tai mes taip ir darysim –  švęsim ramiai, neišeidami iš kiemo…“ – su šypsena pokalbį užbaigia Aneliukė.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos