Penktadienio popietę šimtamečių medžių pavėsyje, buvusios Sudargo Šv. Jono bažnyčios šventoriuje, gausus knygos mylėtojų ir neabejingų Sudargo istorijai būrys pasitiko Albertos Natalijos Dragūnaitienės knygas – monografiją „Sudargo istorijos atspindžiai“ ir prozos rinkinį „Sugrįžimai“.

Nors leidinys apie Sudargo kraštą dienos šviesą išvydo dar praėjusių metų gruodžio pabaigoje, tačiau autorė ir sudarytoja A. N. Dragūnaitienė neskubėjo jo pristatyti visuomenei, nes pakeliui buvo prozos rinkinys „Sugrįžimai“.

Pagaliau birželio 12d. popietę Sudarge abu leidiniai buvo atiduoti į skaitytojų rankas. Kaip sakė knygų autorės dukra Eglė Dragūnaitytė, pristatydama monografiją „Sudargo istorijos atspindžiai“, kiekvienam sudargiečiui Sudargas yra vis kitoks.

„Vienoks yra tiems, kurie čia augo, kitoks – kurie čia visą ilgą gyvenimą nugyvenom. Tie, kurie čia tik atvažiuoja pasigrožėti, dar kitokį Sudargą turi širdyje. Bet kai paimi knygą, sužinai, kad Sudargas buvo visada, Sudargas buvo visoks“, – kalbėjo E. Dragūnaitytė.

Tai ne pirmas A. N. Dragūnaitienės leidinys apie Sudargą, bet nuo ankstesnių jis skiriasi daug gilesniais pasižvalgymais po šį nepaprastą  kraštą. Į 180 puslapių leidinį sugulė ir istorijos, mokslo žinios, ir žmonių prisiminimai, ir legendos, ir mokslininkų atradimai.

Sudargas – daugelio mūsų valstybei svarbių istorinių įvykių dalyvis ir liudytojas, praeityje ši vietovė buvo knygnešių lopšys, šis kraštas  – penkių piliakalnių komplekso, menančio nuožmias kovas su kryžiuočiais, saugotojas.

Daugiausia žinių apie Sudargą gali pateikti tik pati knygos autorė A. N. Dragūnaitienė, kuri šiame krašte gyvena jau 57-eri metai. Ji atskleidė, kodėl kilo poreikis rašyti apie Sudargą.

„Apie daugelį vietovių yra surinkta daug žinių, išleista leidinių, tačiau 600 metų po Sudargo sunaikinimo buvo tikra tyla. Tik 1909 metais pirmą kartą buvo pagarsinta mažoje Juozapo Radziukyno knygelėje, kad šioje vietovėje yra piliakalniai“, – apie knygos atsiradimą pasakojo jos autorė.

Ji paminėjo ir kitus tyrinėtojus – pirmiausia XX a. 4-o dešimtmečio istoriko-archeologo Jono Puzino mokinius (pats J. Puzinas Sudargo piliakalnių netyrinėjo). 1955m. po Sudargą žvalgėsi karininkas Petras Tarasenka, kuris domėjosi archeologija, bet, pasak knygos autorės, jis sunkiai tegalėjo atrasti Sudargo piliakalnius.

„Paskui mokslininką bėgiojo smalsus Sudargo berniukas Andrius Jokymaitis ir svaidė nuo kalvų akmenukus. Pataikęs į vieną, džiugiai sušuko: „O! Į piliakalnį pataikiau!“ Į šią frazę mokslininkas sureagavo ir tuoj pradėjo panemunės kalvų žvalgybą“, – pasakojo A.N. Dragūnaitienė.

Pasak jos, platesni piliakalnių tyrinėjimai buvo atlikti 1970-aisiais, ypač tyrinėjamas buvo Balnakalnis, o nuodugniausi tyrinėjimai buvo atlikti 2005–2012 metais archeologų Zenono Baubonio ir Gintauto Zabielos.

„Manau, mes esame skolingi Sudargui, niekas nėra rašęs apie Sudargą tokio didesnio sąvado, nežinau, kaip jūs jį priimsite. Tai nėra galutinis kūrinys, surinktos medžiagos dar liko, manau, reiktų rinkti ir toliau. Užmirštam, kad buvo tarybiniai laikai, kai žemė, gyvuliai, padargai iš žmonių buvo atimti. Ta tema knygoje neliesta, galbūt ateityje papildysiu“, – savo mintimis apie knygą dalijosi A.N. Dragūnaitienė.

Ši knyga – Sudargo bendruomenės centro projekto dalis, jos autorė taip pat padėkojo knygos leidėjams bei rėmėjams – keturiems Sudargo krašto ūkininkams.

„Šiandien noriu padėkoti visiems, prisidėjusiems ar prisidedantiems prie Sudargo atgaivos, pirmiausiai sakau ačiū savo bendruomenės žmonėms, bendruomenės centrui. Didelę paramą jaučiame iš visų mūsų teritorijoje esančių įstaigų ir organizacijų, ypač iš seniūnijos, juk tai seniūnijos darbuotojams didžiausias ačiū, kad Sudargas, ypač mūsų piliakalniai, džiugina mus pačius ir mūsų svečius ne tik savo istorija, bet ir estetiškumu“, – kalbėjo leidinio autorė.

Leidinyje apie Sudargą pristatomos santrumpos ir anglų bei rusų kalbomis, pridėta Sudargo lankytinų vietų schema.

Apie dar vieną knygą – smulkiosios prozos rinkinį „Sugrįžimai“ – A. N. Dragūnaitienė nekalbėjo, pabrėžė, kad sužinoti jos turinį galima tik paskaičius. Knygos pratarmėje ji rašo, kad ši knyga – jos klajonių per gyvenimą atspindys, novelių veikėjai – sutiktų žmonių prototipai.

Skambant kraštiečio Žvaigždenio Endriukaičio saksofonui, popietės dalyviai skubėjo įsigyti knygas, autorė rado laiko kiekvienam po žodelį brūkštelti.

Knygų išleidimo proga pasveikinti A.N. Dragūnaitienės atvyko savivaldybės, bibliotekos, Zanavykų muziejaus atstovai, sudargiečiai, pažįstami, kuriuos bendros veiklos gijos susaistė su knygos autore.