Pokalbiui su Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Aurelija Papieviene susitinkame specialistės darbo kabinete paskutinę jos darbo dieną. Kabineto sienų jau nepuošia įprastai čia kabėję paveikslai, daugelis lentynų pustuštės. Paskutinės dienos, pripažįsta ji, tikrai įtemptos, tačiau džiaugiasi galėsianti skirti laiko tiesiog sau.

Pirmiausiai prašau prisiminti, kaip prasidėjo jos darbas savivaldybėje, nes kultūrai atiduota išties daug – lapkritį sueitų 23-eji metai, kai A. Papievienė dirba šiame skyriuje.

„Viskas prasidėjo, kai bankrutavo Lietuvos akcinis inovacinis bankas, kurio vadove tuo metu dirbau“, – prisimena A. Papievienė. Prieš tai 13 metų ji dirbo geografijos mokytoja, tačiau sako, išėjusi pačiu laiku.

„Kai pradėjo sakyti, Aura, tu daraisi tipinė mokytoja, supratau, kad laikas kažką keisti“, – sako pašnekovė.

Užtat čia, kultūroje, mano užsisėdėjusi, nors visai to neplanavo.

„Ko gero, teisūs sakantys, kad darbą reikėtų keisti kas penkeri–septyneri metai. Pirmais metais ateini su idėjom, o paskui, nors ir gerai sekasi, įklimpsti į rutiną, pradedi dirbti viename lygmenyje, o gal reiktų keisti net tai, kas brangu“, – svarsto skyriaus vedėjo pavaduotoja ir atvirauja, kad ypač paskutiniais metais darbo krūvis buvo labai didelis ir dirbti sudėtinga.

„Jis labai padidėjo, kai išėjo Augenija (vedėja A. Kasparevičienė iš darbo išėjo 2018 m. rugpjūčio mėn. – red. past.) ir nebuvo naujo žmogaus, o darbai išliko tie patys. Tam tikri psichologiniai momentai, kai sujungė mus su Švietimo ir sporto skyriumi ir kai tu nežinai, kur tavo kompetencijos prasideda, kur baigiasi. Vienais klausimais derinama su vedėju, kitais klausimais kviečiama tu. Išties tas susijungimas nėra gerai“, – pripažįsta A. Papievienė, penktadienį dar nežinojusi,  kas gi ją vaduos.

Sunkumų būta ir įgyvendinant projektus. Moteris prisimena, kad vienu metu teko kuruoti net keturis projektus, o kai kultūros žmogui tenka tapti statybininku, gilintis į statybų reglamentus, bendrauti su visai kitokia publika, nei esi įpratusi, išbandymų bei netikėtumų netrūksta. Štai įgyvendinant Zyplių  rekonstrukciją prisimena savo gimimo dieną tik trumpai užsukusi pažiūrėti, kaip vyksta darbai, ir čia užtrukusi iki vėlaus vakaro, nes atmosfera tarp seniūno, statybininkų buvo taip įkaitusi, kad ir kuratorė kartu su vyrais ėmusi metrą ir matavusi nesutampančius plotus. Dabar juokiasi, kad yra ką prisiminti, nors stresinių situacijų tikrai būta ne vienos.

„Tu eidama į darbą nežinai, kas tavęs laukia. Tu gali atsidurti ir Vilniuje, ir bet kuriame rajono krašte. Visada laukia kas nors naujo – nauji žmonės, pažintys“, – sako ilgametė kultūros darbuotoja.

Nors tikina, kad nieko nenorinti įžeisti, kalbėdama apie įvairiuose objektuose darbus atlikusias skirtingas statybines įmones, ilgai renka žodžius ir ištaria: „Sąžiningo darbo nėra.“ Jai neramu ir dėl to, kas perims Kidulių svirno projekto kuravimą, nes reikia teikti ataskaitas. Kalba eina apie nemažus pinigus, o atsakingas žmogus taip pat nepaskirtas.

Tad klausiu, ar ji nemano, kad rajone kultūra, jos administravimas platesniąją prasme atsidurs podukros vietoje, nes savo pareigas palikusi A. Kasparevičienė, dabar iš darbo į užtarnautą poilsį išeina ir A. Papievienė. O kiek renginių, plenerų surengta, projektų įgyvendinta... A. Papievienė svarsto, kad šiuo metu tikrai stiprūs kultūros centrai, kurie turi ir pasitikėjimo, ir savarankiškumo, ir dirba organizuotai. Ji viliasi, kad atsiras žmonių, kurie tęs ir „Šešupės malūnus“, ir tradicines Kalbos dienas, atras bendrumą su „Kalbančios žemės“ dalyviais ir kitais menininkais, nenutrauks „Aitvarų“ apdovanojimų tradicijos, o festivalio „Beatričės vasaros“ vairas jau perduotas Šakių kultūros centrui.

„Bus gerai pagal esamą situaciją“, – mano Aurelija ir priduria, jog kažkaip savaime tie dalykai išsispręs ir susidėlios, nors itin optimistinės kultūros ateities, mažėjant bendram gyventojų skaičiui, ji nemato...

Užtat džiugu, kad į dabar rajone organizuojamus renginius suplūsta žiūrovų iš įvairių kraštų, kurie nevengia pagirti, kad rajone vyksta išties įvairaus spektro ir aukšto lygio renginiai.

„Ir į plotį, ir į gylį, ir aukštį“, – trumpai apibūdina jų kokybę A. Papievienė.

Visgi, palikus visus darbus nuošalyje, smalsu, kokie moters planai, nes save Aurelija priskiria „baisiausiam žmonių tipui, kuriems visada viskas įdomu“. Tad pirmiausiai svajoja apie laiką sau ir laisvę rinktis pačiai – nori dirbi, nori ne, nori eini į renginį, o nori – renkiesi ką nors kita. Be to, prasitaria, jog per karantiną suprato, kokie laimingi žmonės, kurie dirba penkias darbo dienas, o po jų – laisvas savaitgalis. Ji juokauja iš pradžių nežinojusi net kaip elgtis, kai savaitgalį nereikia niekur skubėti, bėgti. Tai vertybė, įsitikinusi pašnekovė. Tačiau pailsėjusi ji ketina keliauti po Lietuvą, būti laisva kultūros vartotoja ir pagaliau rasti laiko knygoms, kurių daugybė atidėta skaityti, „kai išeisiu į pensiją“. Jau trečiadienį į Lietuvą parskrenda vaikai su išsiilgtais anūkais, tad planuoja skirti laiko jiems, nors prasitaria, kad vaikai vis pajuokauja, jog be veiklos savo mamos neįsivaizduoja, ir dvejoja, ar ji ramiai namie išbus. Jokių ribų sau nebrėžia ir pati Aurelija, sako, kad tik laikas parodys, ko jai imtis, ką veikti ar kur link sukti. Tačiau pokalbio pabaigoje susigraudina, kad jai labai pasisekė, nes aplink buvo daugybė puikių žmonių, su kuriais siejo supratimas ir susikalbėjimas.

„Gal todėl mums taip viskas ir pavyko“, – svarsto A. Papievienė, kurios gyvenime kultūra visada buvo, yra ir bus.

Juk kultūra – ne tik renginiai, pirmiausiai, anot A. Papievienės, tai žmogaus santykis su žmogumi.