Spalio 15-ąją Zypliuose įsikūręs restoranas „Kuchmistrai“ kartu su Lietuvoje gyvenančiu virtuvės šefu iš Japonijos Masahito Sasaki pakvietė pasimėgauti japoniškais skoniais bei paragauti Tekančios saulės šalies gėrimų bei užkandžių. Lietuvišku gastronomijos akcentu tapo restorano kuchmistro Artūro Rakausko variacijos, o visa tai papildė pasakojimai apie Japoniją.

Pasinerti į japoniškus skonius ir atsigręžti į šią šalį nuspręsta neatsitiktinai – spalio 12–18 dienomis vyksta Sugiharos renginių ciklas, skirtas įamžinti japonų diplomato Chiunės Sugiharos atminimą. Ši istorinė asmenybė 1939–1940 m. gyveno Kaune ir kartu su olandų konsulu Jan Zvartendijk čia išdavė „Vizas gyvenimui“, išgelbėjusias ne mažiau kaip 6 tūkst. žydų gyvybių. Pristatant Sugiharos istoriją nemažai renginių ir akcentų buvo numatyta Kaune, kur trijų tautų menininkai (lietuviai, japonai, žydai) susitiko bendruose kūrybiniuose projektuose, o mokslininkai diskutavo apie laikmetį autentiškose to meto Kauno erdvėse. Beje, Lietuvos Seimas šiuos metus paskelbęs Ch. Sugiharos metais. Pirmą kartą renginių ciklo dalimi tapo ir dvariškos virtuvės restoranas „Kuchmistrai“, šįkart kvietęs mėgautis japoniškais skoniais. Beje, kaip patikino restorano įkūrėjas Arūnas Tarnauskas, prieš paskelbiant rezervacijas degustacinei vakarienei nebuvo tikėtasi tokio susidomėjimo – dėl riboto dalyvių skaičiaus ne visi norintys į renginį pateko.

Su Kauno–Japonijos draugystės asociacija bendradarbiaujantys Arūnas ir Lina Tarnauskai džiaugiasi galėdami išlaikyti dvaro kultūrai būdingą žingeidumą – jei tikėsime istoriniais šaltiniais, dvarai visada domėjosi naujovėmis ir kitomis kultūromis. Pavyzdžiui, atvykstant svečiui iš kitos šalies ir rūmus atitinkamai išpuošdavo, ir pramogų sugalvodavo, kad svečią pamalonintų ir parodytų, kaip jo kraštu domisi, kiek daug žino. Kviesdavosi ir tos šalies virtuvę išmanantį šefą, jei svečiai neatsiveždavo savojo.

Šįkart tradicinius japonų valgius ruošė ir renginio svečiams prisistatė mūsų šalyje prieš 5-erius metus įsikūręs ir lietuvaitę Rūtą vedęs M. Sasaki. Beje, Kaune jis buvo atidaręs ir japoniško maisto restoraną, bet balandį dėl pandemijos poveikio jį teko uždaryti.

Pirmiausiai degustacinei vakarienei buvo patiekta kepta skumbrė, taip pat mėsos kukuliukai su saldžiarūgščiu padažu bei mėsos išpjova ir salotos. Kaip pripažino svečias, „Kuchmistrų“ personalas pastebėjo panašumų į lietuviškus patiekalus, tačiau japonai maisto gamyboje naudoja specialų pelėsį.

Ne tik apie maistą, bet ir apskritai apie japonų kultūrą pasakojo Mantas Akelaitis, pats su šia šalimi susijęs apie dešimtmetį, joje studijavęs ir dirbęs. Tad jis atkreipė dėmesį, kad apskritai Japonijoje maisto porcijos nėra didelės, bet jų vakarienės metu būna daug. Nors šįkart nebuvo patiekta žalios žuvies, kas lietuvaičiams būtų itin neįprasta, tačiau žalia žuvis Japonijoje labai populiari. Be ryžių, jie valgo daug makaronų, nors patys ryžiai, kaip, beje, ir lazdelės, su kuriomis japonai valgo, yra prieš daugybę metų atkeliavę iš Kinijos. Nors daugelis galvoja, kad japonai valgo sušius, jie, pasak japono šefo, labiau mėgstami vakariečių, o pačioje Japonijoje jie visai kitokie. Kaip minėta, dažniausiai su žalia žuvimi, kuri dedama ant ryžių. Ryžiai Japonijoje itin mėgstami ir laikomi kone šios šalies simboliu, tad vakarienės metu buvo galima paskanauti ir iš ryžių gaminamo alkoholinio gėrimo – sakės. Tiesa, pačioje Japonijoje šis žodis yra bendrinis, apimantis visus alkoholinius gėrimus, tad restorane paprašius sakės, pasak M. Jakelaičio, tiesiog liktum nesuprastas, nes nežinotų, ko išties tu nori.

Beje, M.Jakelaitis pasakoja, kad japonai, liaudiškai tariant, „daug nepakelia“.

„Vienas ar du bokalai ir jie raudoni iki ausų“, – pasakojo svečias, tad jie alkoholio geria nedaug, o jo nusipirkti galima visur ir visada, išgerti niekas nedraudžia ir gatvėje, tik ne viešajame transporte.

Grįžtant prie dvariškų laikų galima paminėti, kad dvaro kuchmistro svarbiausia užduotis – nustebinti vietine virtuve ir patiekti taip įsimintinai, kad svečiai dar ilgai kalbėtų apie patiekalą, minėdami šeimininkų dosnumą ir kuchmistro talentą. Tad A. Rakauskas svečiams patiekė karštą užkandį, kaip pats sakė, su azijietišku tvistu, tai yra imbiero sultinyje per naktį troškintą jaučio žandą su kalendros aliejumi, šitake grybais, garnyru ir kitais priedais. Desertui šefas pagamino pistacijų kempinę, perpiltą japoniška arbata, keptu citrininiu kremu, ir pagardino riešutų pabarstukais.

Abu šefai kvietė mėgautis skoniais ir pasinerti į kelionę po Tekančios saulės šalį, o kelionę nuolat papildė M. Jakelaičio pasakojimai apie Japonijos kultūrinius ypatumus.

„Džiaugiamės renginiu sutvirtinę ryšius su Kauno–Japonijos draugystės asociacija ir priartėję prie didmiesčiams būdingos kultūros. Dabartinės aplinkybės pastūmėjo keliauti vietoje, todėl labai malonu dalintis patirtimis, kurios siekia taip toli. Šefai puikiai pademonstravo, kiek daug bendro turi abiejų šalių gastronomija“, – sako restorano įkūrėjas A. Tarnauskas.