baneris leidinys

sausio13 1991 sakiai
Kitą dieną po tragiškų 1991m. sausio 13-osios įvykių į taikų mitingą prie savivaldybės rūmų susirinko šimtai Šakių miesto, rajono kaimų gyventojų, kurie tylos minute pagerbė Vilniuje žuvusiųjų atminimą. „Draugas“/G. Jokūbaičio  nuotr.

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Minint Sausio 13-osios 30-metį, kai Laisvės gynėjai apgynė nuo sovietų agresijos atkurtą mūsų šalies nepriklausomybę, liudininkai prisimena dramatišką 1991-ųjų sausį.
 
A. Varankovas: „Daviau priesaiką Lietuvai“

Naumiestietis, Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Kudirkos Naumiesčio 410-os šaulių kuopos vadas Antanas Varankovas pirmiausiai prisimena įvykius dar iki 1991-ųjų sausio 13 d. Anot jo, iškart po 1990 m. kovo 11 d. Sąjūdis ėmė registruoti savanorius – piliečius, pasiryžusius prireikus ginti savo šalį, todėl kovo 21 d. 24-erių A.Varankovas užsirašė į krašto apsaugos tarnybą.

Pasak pašnekovo, neramumai, bruzdėjimai jautėsi dar 1990 metų pabaigoje, o 1991-ųjų sausio pradžioje surinkti krašto apsaugos tarnybos vyrai buvo išvežti į Vilnių. A.Varankovas su keliais naumiestiečiais sausio 12 d. vyko autobusu iki Kauno, vėliau taksi iki Vilniaus. Čia sako sutikęs jau atvykusius autobusu ir namiestiečius, apie 30 žmonių, kurių atvykimą organizavo Sąjūdžio kuopelės vadovė Birutė Grikietienė. A.Varankovas prisimena, kad sausio 12 d. vakarą buvo prie Aukščiausiosios Tarybos (AT) pastato.

„Tankai pravažiavo tuneliu link Vilniaus televizijos bokšto. Girdėjosi šūviai, darėsi neramu. Toks bejėgiškumo jausmas užplūdo. Rankos tuščios. Bet aš buvau apsisprendęs atvykti ir būti iki galo. Sausio 13-osios rytą kartu su naumiestiečiais grįžau namo“, – apie tos nakties įvykius pasakoja A. Varankovas.

Pašnekovas neslepia, dar tą pačią dieną gavo nurodymą iš Vilniaus, surinko du maišus ginklų, kuriuos žmonės dovanojo ar skolino Parlamento gynėjams, ir išvežė į Vilnių.

„Ligoninė davė du greitosios automobilius, į juos sumetėm tuos šautuvus ir vežėm į Vilnių, čia išbuvau apie pusantro mėnesio. Pirmas mano postas buvo Aukščiausioje Taryboje, tikrindavau įeinančių leidimus. Čia daviau savanorio Parlamento gynėjo priesaiką“, – pasakoja A. Varankovas.

Baigęs darbą pasienyje, 1993 m. A. Varankovas įstojo į šaulių gretas ir Kudirkos Naumiestyje subūrė jaunuosius šaulius, kuriems stengiasi perteikti ryžtą ir patriotizmą žmonių, kovojusių už Laisvę. Pasiteiravus A. Varankovo, kaip pasitinka Sausio 13-osios 30-metį, šis sako, kad susiskambino su kitais Parlamento gynėjais, rūpinasi, kad nebūtų pamiršti asmenys, kurie dar negavo Sausio 13-osios atminimo medalio.

„Ar šiandien jaučiuosi laisvas? Sakoma, kad žmogus yra laisvas, kada gali eiti į visas keturias puses ir niekas nerūpi. Aš turiu įsipareigojimų, esu davęs priesaiką Lietuvai“, – pokalbį užbaigia A. Varankovas.

Šakiečiai nuolat budėjo

Kas dėjosi Šakiuose tragiškomis sausio dienomis, prisimena tuometinis Šakių rajono savivaldybės tarybos pirmininkas Romaldas Petras Damušis. Jis pasakojo, kad 1990-aisiais Tarybą sudarė 73 deputatai, iš kurių 37 buvo Sąjūdžio ir 36 Lietuvos komunistų partijos remiami deputatai. Neramūs, sako, buvo metai. Jaunuoliai buvo gaudomi į sovietinę kariuomenę, nuo kurios daugelis slapstėsi, nuolat ėjo grasinimai iš Maskvos dėl blokados, todėl maždaug nuo 1990 metų lapkričio 25 d. Sąjūdžio remiami deputatai pradėjo naktinius budėjimus savivaldybės rūmuose – jei kiltų mieste ar rajone kokios riaušės ar neramumai. Budėjimai buvo organizuojami ir pasienyje ties Sudargu, nes, anot R. Damušio, krašto apsaugos vyrai vis pastebėdavo, kad rusų kareiviai nuolat čia važinėdavo. Tuomet rajone įkurtai krašto apsaugos grupei vadovavo Gintaras Dubickas, o priesaiką vyrai davė tiesiog R. Damušio kabinete.

„Pastatėm Sudarge tokią priekabą su būda, kurioje krašto apsaugos vyrai budėdavo, tikrindavo pravažiuojančias mašinas. Bet liepėm, jei rusų kariuomenė važiuos, pasitraukti į šoną, kad jų neišprovokuotume. Kėlė nerimą faktas, kuomet  Kudirkos Naumiestyje poligone buvo išlaipinti iš Čekijos atskraidinti sovietiniai desantininkai. Mes – pasienio rajonas, per mus gali patekti rusų kariai į Kauną, Vilnių, todėl ir rengėm tuos budėjimus. Apie tai pranešėm į Vilnių Butkevičiui, Landsbergiui. Jau nuo gruodžio pradžios organizuodavome žmones sostinės objektų gynimui. Kasdien budėti į Vilnių išvykdavo 4–5 perpildyti autobusai žmonių“, – pasakojo R. Damušis.

Jis gerai prisimena ir 1991-ųjų sausio 12 d. vakarą, sako, buvo itin ramu, jokių iškvietimų, net skambučių nesulaukė. R. Damušis pasakojo, kad jau po vidurnakčio, kai jis grįžo iš miesto į savivaldybę, dar būnant savivaldybės kieme pradėjo kaukti ant pašto ir savivaldybės pastatų įrengtos sirenos.

„Buvau savivaldybės kieme, kai išgirdau kaukiančias sirenas, man pačiam netikėtai. Įbėgau į kabinetą, išgirdau, kad užgrobti radijo ir televizijos pastatai. Pradėjo rinktis prie savivaldybės žmonės, buvo koks tūkstantis. Susiskambinau su Vilniumi, nuraminau žmones, kviečiau nepasiduoti niekam. Pasakiau, kad padėtis rajone kontroliuojama, žmonės dalinosi gauta informacija iš giminaičių Vilniuje“, – pasakoja R. Damušis.  

Anot jo, kitą dieną prie savivaldybės rūmų įvyko spontaniškas mitingas. Po to rajono Tarybos prezidiumo ir valdybos bendrame posėdyje buvo sudaryta komisija nepaprastosios padėties atvejui. Po savaitės daug šakiečių autobusais bei nuosavu transportu vyko į Vilnių, į Sausio 13-ąją žuvusiųjų laidotuves. Anot pašnekovo, po savaitės grėsmės baimė nuslūgo, žmonių nuotaikos pašviesėjo ir Šakiuose. Įvyko rinkimai į Šakių miesto tarybą. Išrinkta dauguma Sąjūdžio remiamų deputatų.  

„Per šiuos 30 metų gyvenau kaip laisvas žmogus. Aplankiau virš 60 pasaulio  šalių. Manau, kad mūsų valstybė yra puiki“, – šiandien kalba advokatas R. Damušis.

Išgirdo V. Landsbergio kvietimą

81-erių girėniškis Jonas Povilaitis prisimena, kad prieš karštąją Sausio 13-osios naktį žiūrėdamas televizorių išgirdo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio prašymą atvykti ginti Lietuvos nepriklausomybės.

„Pasitariau su šeima ir aš išvažiavau sausio 12d. rytą kartu su girėniškiais Jule Kudirkaite bei Juozu Krankausku autobusu su kitais šakiečiais. Man įspūdį  padarė autobuse sutiktos moterys, kurios iš Keturnaujienos koplyčios kieme esančio šulinio vežėsi vandens. Vakare stovėjom prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, žmonės dainavo, išklausėm Mišių. Prie Televizijos bokšto nusprendžiau nevykti, ten mano tėvo pusbrolis Apolinaras Povilaitis šalia gyveno, sakau – jis apgins, deja, jis tą naktų žuvo“, – tokiais prisiminimas dalijosi girėniškis ir pridūrė, kad išgirdęs šūvius pagalvojo, ar pamatys dar artimuosius.

J. Povilaitis šiandien pasakoja, kad tuomet išstovėjo iki ryto ir grįžo į Šakius. Girėniškio žodžiais, į Vilnių važiavo, nes gynė Lietuvos nepriklausomybę.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos