Jau du mėnesius Vinco Kudirkos muziejui vadovauja šakietė Vida Endriukaitytė, kuri sako, kad  naujos pareigos – jai dar vienas iššūkis. Muziejaus vadovė, šiuo metu intensyviai besidominti Vinco Kudirkos asmenybe, tikisi daugiau sužinoti ir apie Šakius.

Šakietė V. Endriukaitytė pasakoja visuomet svajojusi apie literatūrologijos studijas, po jų buvo dar vienas pasirinkimas – teologijos studijos. Sako, ne iš karto pravėrė muziejaus duris, pirma darbovietė buvo dienraščio „Kauno diena“ reklamos skyriuje. Pašnekovė su malonumu prisimena ir darbą viename knygyne Kaune, kur sako nebuvę klientų aptarnavimo standarto, perkamiausių knygų dešimtuko, planinio knygų išdėstymo ir priekasio prekių. Bet buvo knygos ir žmonės, kurie jas mėgo ir skaitė. Tai buvo menų knygynas su savo auditorija ir senamiesčio dvasia.

Teiraujamės, kaip ji vis dėlto atsirado Zanavykų muziejuje. V. Endriukaitytė sako, kad į muziejų pateko atsitiktinai. Ir labai proziškai.

„Grįžau gyventi į Šakius. Tiesiog nuėjau į darbo biržą, tuo metu Zanavykų muziejus ieškojo edukatoriaus. Aš nuėjau į darbo pokalbį ir viskas. Viskas, ką žinau apie muziejų, yra iš ten. Be patirties Zanavykų muziejuje, už kurią esu dėkinga kiekvienam ten kartu su manimi dirbusiam, aš nebūčiau čia. Tiesa, Kaune keletas draugų dirbo muziejuose, bet viena yra aplankyti, jam surengus parodą, ir visai kita yra ten dirbti. Tai ir darbas Vinco Kudirkos muziejuje buvo bandymas ir iššūkis. Sakiau tai per darbo pokalbį tada ir sakau tai dabar“, – atvirauja pašnekovė.

V. Endriukaitytė pripažįsta, kad vadovo pasikeitimas visada yra jaudinantis ir nežinomybę atnešantis dalykas, bet patikina, kad muziejaus darbuotojai priėmė labai maloniai.

„Iki šiol mokausi iš jų, koks yra muziejus dabar, ir, tikiuosi, po truputį kartu pradėsime jį daryti tokį, koks jis mums atrodys dar įdomesnis“, – sako V. Endriukaitytė.

Teiraujamės apie muziejaus viziją. Pašnekovė patikino, kad tikrai neturi planų ateiti ir tuoj pakeisti muziejų.

„Bet žinau ir, manau, visi tai supranta, kad jis turi keistis. Norėčiau pabrėžti, kad Vinco Kudirkos muziejus yra Nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys. Ir pagrindinė jo funkcija yra informacijos perdavimas kuo patrauklesne forma ir pritraukimas lankytojų. Ir kaip jau minėjau anksčiau, kadangi keičiasi lankytojo poreikiai, turi keistis ir muziejus. Jo forma ir būdas, kaip jis tą informaciją perteikia“, – įsitikinusi V. Endriukaitytė.

Kaip ir kituose muziejuose, karantino sąlygos pakeitė ir Vinco Kudirkos muziejaus veiklą, kuri persikėlė į virtualią erdvę.

„Nacionalinis muziejus stengiasi išlaikyti edukacinių programų kokybę, todėl kas savaitę jungiamės į bendrus susitikimus ir stebime skirtingų padalinių paruoštas edukacines programas, mokomės vieni iš kitų, išsakome pastabas. Labai džiaugiuosi, kad mūsų edukatorė Vaida Janulevičiūtė per tokį trumpą laiką sugebėjo persiorientuoti ir realią edukaciją pritaikyti virtualiai erdvei. Išėjo tikrai stipri ir įdomi programa  9–12 klasių mokiniams. Labai tikiuosi, kad mokyklos susidomės ir nuo vasario vidurio sulauksime užsakymų“, – šių dienų veiklomis dalijasi pašnekovė.

Ji pasidalino ir dar vienu Vinco Kudirkos muziejaus vykdomu projektu – parengta paroda „Vestuvių simbolika 1918–1990 metais Kudirkos Naumiesčio apylinkėse“. Anot V. Endriukaitytės, tai milžiniškas šio muziejaus žmonių darbas, ji įsitikinusi, kad ir miestelio bendruomenė nekantrauja žvilgtelti į savo istoriją.

„Šiuo metu muziejaus languose – vaikų piešinių paroda, o vasarai tikimės, kad muziejaus kieme turėsime lauko parodą, skirtą V. Kudirkos gyvenime vienu ar kitu etapu pasirodžiusioms moterims. Tvarkome administracinius formalumus dėl ekskursijos po miestelį, remdamiesi muziejų Rokiškyje ir Telšiuose patirtimi“, – ateities darbais dalijasi naujoji muziejaus vadovė.

Pašnekovė atskleidžia, kad ją ypač domina Vinco Kudirkos asmenybė.

„Manau, kad jo darbų svarba visiškai nesumenktų, jei mes kalbėdami apie jį atskleistume ir jo labiau žmogišką, ne tik idealią vadovėlinę pusę. Suprantu, kad man trūksta žinių apie V. Kudirką, todėl stengiuosi kuo daugiau skaityti ir sužinoti apie jį. Šiuo atveju V. Kudirkos raštai yra labai neblogas šaltinis. Ir, pavyzdžiui, jo laiškai iš Sevastopolio Valerijos Kraševskos dukrai Marijai, kuriuose minimi Šakiai“, – pasakoja V. Endriukaitytė ir priduria, kad galbūt V. Kudirka pasitarnaus tyrinėjimams apie Šakius, kuriuos ji norėtų atlikti.

Artėjant Vasario-16-osios šventei, muziejus ruošia trumpą vaizdo įrašą apie drąsius naumiestiečius, kurie sovietmečiu iškėlė trispalvę.