Praeitų metų pabaigoje skaitytojus pasiekė knyga apie žydų ir lietuvių bendrą gyvenimą Kudirkos Naumiestyje „Nubraukim užmaršties dulkes“. Knygos sudarytojos – Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos mokytojos Birutė Ambraziūnienė ir Gražina Žemaitienė. Knygoje pateikiama iš įvairių šaltinių rinkta informacija apie gyventojus žydus nuo pirmųjų rašytinių žinių 1654 m. iki 1943 m. Knygos puslapiuose chronologiškai sudėliotos skirtingų istorinių laikotarpių žinutės apie žydų gyvenimo kasdienybę, papročius, verslus, amatus, tikėjimą, kultūrą, švietimą.

 

Trumpoje miesto istorijos apžvalgoje – įvykiai, lėmę jo priklausymą skirtingoms valstybėms, pakilimus ir nuosmukius.  Karai, okupacijos, ligų epidemijos, gaisrai ne kartą alino Vladislavovą – Naumiestį – Novemiasto – Noištatą. Pasienio žmonėms pirmiesiems tekdavo patirti, iškęsti permainų pasekmes. Į keturias religines bendruomenes susitelkę katalikai, provoslavai, liuteronai, judėjai vis rasdavo būdų prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tai sutardami, tai konkuruodami po sunkmečių atkurdavo, atstatydavo miestą Šešupės ir Širvintos santakoje, taip tarsi pateisindami vardo „naujas“ prasmę.

„Ilgą laiką žydai sudarė daugumą mūsų mieste, judėjų bendruomenė buvo itin vieninga. Daugelis užsiėmė prekyba, garsėjo verslumu, apsukrumu, todėl buvo vertinami. Čia, kaip ir daugelyje kitų miestų, žydai buvo kviečiami sunkmečiais, kai reikėdavo išjudinti prekybą, užmegzti tarptautinius sandorius ir taip papildyti biudžetą. Kai įsigalėję jie imdavo dominuoti, sulaukdavo ribojimų, draudimų, buvo net išvaryti iš miesto. Uždaras ir savitas, Toros mokymais, Talmudo įsakais pagrįstas žydų gyvenimo būdas kitataučių ne visada būdavo teisingai suprantamas, buvo ir smerkiamas. Dėl žydų apsukrumo, verslumo, finansinės sėkmės, o XX a. pradžioje ir dėl dalies žydų komunistinių pažiūrų bei veiklos, būta antisemitinių nuotaikų, priešpriešos, nesantaikos, bet pogromų mūsų mieste nebuvo“, – pasakoja G. Žemaitienė, viena iš knygos sudarytojų.

Rašytiniuose šaltiniuose ir naumiestiečių prisiminimuose, kurie rinkti ir užrašomi buvo nuo 1998 m., daug draugiško suaugusių ir vaikų bendravimo su žydais pavyzdžių. Vyriausieji miestelėnai dar prisimena, kaip paslaugiai būdavo aptarnaujami žydų parduotuvėse, gaudavo prekių skolon, kaip noriai žydai samdydavo jų tėvus įvairiems darbams versle ir namuose, kaip, būdami vaikai, lankė tą pačią Vinco Kudirkos pradžios mokyklą, kaip vieni kitus pieskino (erzino), kaip kartu žaidė. Žmonės, pasidalinę prisiminimais apie miesto žydus, tada, tarpukariu ir karo metais, buvo vaikai. Jie papasakojo, ką patys matė, ką iš tėvų girdėjo, ko metų tėkmė neišdildė.

„Knygoje 22 naumiestiečių prisiminimai. Daugumos jau nėra su mumis, tik knygos puslapiuose liko jų pasakojimai – panašūs ir skirtingi apie tai, kas ryškiausiai buvo įsirėžę atmintin. Ypač skaudūs Holokaustą mačiusių išgyvenimai“, – sako G. Žemaitienė.

Kudirkos Naumiestyje 1941 m. liepos 1–10 dienomis buvo nužudyti 192 žydų vyrai ir jaunuoliai, rugsėjo 16 d. – 650 moterų, senelių ir vaikų, o 1943 m. sušaudyti paskutinieji miesto žydai. Jų atminimą saugo nebylūs paminklai miesto žydų kapinėse, Paražnių miške.

Pasak knygos sudarytojų, tai, ką patyrė Holokausto aukos, dabarties žmogui sunku įsivaizduoti, sunku patikėti, kad taip buvo, sunku suprasti, o ateityje bus dar sunkiau. Todėl svarbu įsiklausyti, užrašyti, skaityti įvykių amžininkų prisiminimus, kad žinotume apie žydų tautos gyvenimą Kudirkos Naumiestyje, apie čia vykusias vienos tautos žmonių žudynes, suvokti atminimo paminklų prasmę – nepamiršti.

Nuo 1943 m. Kudirkos Naumiestyje negyvena nė vienas žydas, čia nebėra artimųjų, kurie kapus aplankytų, prisiminimais pasidalintų. Izaokas Glikas – vienintelis iš 15-os išgyvenusių miesto žydų. Jų šeimai vienintelei pavyko pabėgti iš Kudirkos Naumiesčio geto. Kasmet liepos pirmąjį sekmadienį jis aplanko savo tėvo, brolio, dėdės, senelio – visų giminės vyrų žūties vietą žydų kapinėse prie Kudirkos Naumiesčio. Knygoje I. Gliko papasakojimas apie vaikystės metus Kudirkos Naumiestyje, apie pabėgimą iš nacių budriai saugomo miesto, apie dėkingumą ir pagarbą šeimoms, kurios, rizikuodamos savo gyvybėmis, padėjo jų šeimai išlikti, išgyventi.

Tik 15 išsigelbėjusių, o aukų – 851. Šiuo metu pavyko sužinoti tik pusės aukų tapatybes. Knygos sudarytojos tikisi, kad atsilieps daugiau žinantys ir bus galima papildyti Holokausto aukų, jų gelbėtojų, o gal ir išsigelbėjusių žydų sąrašą.

Knygos leidybą iš dalies finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

„Draugo“ inf.