Bitininkas Arūnas Juodvalkis kol kas nedrįsta prognozuoti šiųmečio medaus derliaus, kai kurie koriai apytuščiai, tačiau šilgalietis be bičių neįsivaizduoja savo gyvenimo. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Šilgalietį bitininką Arūną Juodvalkį visą gyvenimą lydi bitės, jis jau trečios kartos bitininkas – jo tėvai Aldona ir Edvardas Juodvalkiai, taip pat seneliai bitininkavo ir buvo bitininkystės pradininkai jo giminėje. A. Juodvalkis sako, kad be meilės bitėms bitininkauti neįmanoma.
Diktuoja motinėlės
Apsilankius Šilgaliuose, pirmiausiai A. Juodvalkis rodo avilius, kuriose dūzgia jaunos bičių šeimelės, kurių motinėlės susiporavo gegužės mėnesį. Jis pasakojo, kad motinėlės yra įsigyjamos dar neišsiritusios iš lopšelių, įdedamos į naujai suformuotas bičių šeimeles ir maždaug po savaitės poruojasi. Tranus A. Juodvalkis augina specialiai tam tikslui atrinktose bičių šeimose.
Bitininkas pasakojo, kad medui sukti įrenginius įsigijo savo lėšomis, neprireikė paramų, medsukį pagamino vienas auksarankis meistras iš Sintautų, ne vieną įrenginį yra pagaminęs ir tėtis.
A. Juodvalkis yra įsirengęs ir dar vieną patalpą-šaldytuvą, kuriame sustatyti avilių rėmai. Šioje patalpoje temperatūra laikoma iki 25 laipsnio šalčio, kaip sako bitininkas, taip yra kovojama su vaško kandimis – jos bei jų kiaušinėliai esant tokiai temperatūrai žūsta.
Bitininko teigimu, Lietuvoje yra medaus perteklius, todėl medų jis daugiausia eksportuoja, parduoda į Europą, fasuoja tiesiai į statines po 300 kilogramų – tokie būna užsakovų keliami pageidavimai. Pašnekovas rodydamas statines neslepia apmaudo.
„Kad išfasuotų tą medų iš statinės, reikia pakaitinti iki 70 laipsnių. Tai kiek tos kokybės lieka... Smagu bitininkams, kurie medų parduoda tiesiai žmogui ir nesugadina produkto“, – svarsto bitininkas.
Juodvalkių bityno medaus statinės per tarpininkus išvyksta šiuo metu daugiausiai į Vokietiją ir Lenkiją.
„Aš nesu tas, kuris sugeba reklamuoti ir parduoti medų, todėl nevažiuoju į muges. Galbūt, turint mažiau bičių, rastum laiko prekiauti ir vasarą“, – mąsto A. Juodvalkis.
Diktuoja pasienis
Vyras pasakoja, kad būdamas septynerių jau eidavo pūsti dūminę – padėdavo tėčiui ir seneliui, tačiau po mokyklos baigimo Kudirkos Naumiestyje studijavo elektroniką Kauno technologijos universitete, kurį laiką dirbo pagal specialybę, bet vėliau visgi sugrįžo į Šilgalius ir nuo 1999 m. perėmė bitininkavimą iš tėčio.
„Aš visuomet norėjau darbo arčiau žemės... Šiuo amatu užsiėmė mano senelis, tėtis, įtraukė ir mane“, – šypsosi pašnekovas.
A. Juodvalkio bityne šiuo metu per 200 bičių šeimų, daugiausiai Bakfasto veislės. Kadangi užsienyje didmeninėje rinkoje didžiausią paklausą turi rapsų medus, todėl ir Arūno bitidės vežamos daugiausiai į ūkininkų rapsų pasėlius, nors taip pat ieškoma ir kitų kultūrų ekologinių laukų. Arūnas džiaugiasi ir gražiu bendradarbiavimu su vietiniais ūkininkais, kurie informuoja prieš purkšdami laukus.
Pačiam A. Juodvalkiui skaniausias pavasarinis medus, nes jis būna surinktas iš pirmųjų pavasarinių žiedų, turinčių didžiausią skonių įvairovę. Tokį medų jis fasuoja ir į stiklainius mažmeninei rinkai.
Kaip Arūnas mėgsta juokauti, turi jis ir „kontrabandinio“ medaus – bitės, laikomos prie Šešupės, nulekia ir į Rusijos laukus.
„Gaila tik, kad kaimynai mėgsta deginti pievas, dėl to žūva daug įvairių pavasarinių augalų. Pavasarį bitės daugiausia neša medų iš blindžių, pienių, gluosnių, klevų, kurie auga prie upės, tačiau medaus iš Pašešupio užtenka tik bitėms sustiprėti“, – pasakoja bitininkas.
Anksti užsibaigęs medunešis
Pasiteiravus bitininko apie šiųmetį medaus derlių, šis dar negali pasakyti. Pernai vidutiniškai iš bičių šeimos prekinio medaus prisuko 50 kilogramų.
Šiemet bitininkas negali pasidžiaugti dideliu medunešiu savo krašte – matyt, pasikeitęs klimatas daro savo.
„Jau treti metai, kai medunešis mūsų krašte užsibaigia su Joninėmis, ankstesniais metais baigdavosi apie liepos 10 d. Šiemet buvo didelė staigmena ir daug peno apmąstymams, kodėl medunešis nebuvo toks, kokio tikėtasi. Atrodo, bičių šeimos peržiemojo puikiai ir oras šiltas buvo, ir drėgmės pakankamai. Tikėjausi ir liepų medaus, bet, matyt, buvo per karšta ir liūčių per daug, kurios plovė nektarą. Anksčiau visuomet sakydavau, kad kuo karščiau, tuo geriau ir medaus bus daugiau. O šiemet viršijo 30 laipsnių, klimatas kaip Ispanijoje, matyt, mano bitėms nepatiko“, – juokauja bitininkas pridurdamas, kad pokyčiai gamtoje daro įtaką tiek darbų persistūmimui, tiek augalų žydėjimui.
A. Juodvalkis teigia, kad bitininkystė – nuolatinio stebėjimo, mokymosi ir žinių reikalaujanti šaka. Lietuvos bitininkystės sektoriuje būta nuosmukių, tačiau maždaug nuo 2003 m. prasidėjo augimas, jo nuomone, šiandien Lietuvos bitininkystė pasivijo europinę. Pašnekovas neslepia, kad pasaulyje medaus konkurencija didelė, rinka užpildyta, jo nuomone, abejotinos kokybės kinišku medumi.
„Senosiose Europos Sąjungos šalyse supirkėjai iš vietinių bitininkų superka medų žymiai brangiau negu atvežtinį, o Lietuvoje supirkėjai savų taip nevertina – dažnai tenka konkuruoti net su kiniško medaus kaina. Pavyzdžiui, Vokietijoje savo šalies medaus pardavėjams už rapso medaus kilogramą moka 5–6 eurus, o mes gauname tris“, – pasakoja bitininkas.
„Be meilės bitėms bitininkauti neįmanoma. Anksčiau visą žiemą prasvajodavau apie bites ir laukdavau pavasario... Tiesa, dabar norisi dar kažko daugiau gyvenime...Neatsitiktinai pabandžiau auginti lazdynus, nors tai ne ta sritis, kurią vystysiu toliau“, – pokalbį užbaigia A. Juodvalkis.
Bitininkas pasakojo, kad medui sukti įrenginius įsigijo savo lėšomis, neprireikė paramų, medsukį pagamino vienas auksarankis meistras iš Sintautų, ne vieną įrenginį yra pagaminęs ir tėtis.
A. Juodvalkis yra įsirengęs ir dar vieną patalpą-šaldytuvą, kuriame sustatyti avilių rėmai. Šioje patalpoje temperatūra laikoma iki 25 laipsnio šalčio, kaip sako bitininkas, taip yra kovojama su vaško kandimis – jos bei jų kiaušinėliai esant tokiai temperatūrai žūsta.
Bitininko teigimu, Lietuvoje yra medaus perteklius, todėl medų jis daugiausia eksportuoja, parduoda į Europą, fasuoja tiesiai į statines po 300 kilogramų – tokie būna užsakovų keliami pageidavimai. Pašnekovas rodydamas statines neslepia apmaudo.
„Kad išfasuotų tą medų iš statinės, reikia pakaitinti iki 70 laipsnių. Tai kiek tos kokybės lieka... Smagu bitininkams, kurie medų parduoda tiesiai žmogui ir nesugadina produkto“, – svarsto bitininkas.
Juodvalkių bityno medaus statinės per tarpininkus išvyksta šiuo metu daugiausiai į Vokietiją ir Lenkiją.
„Aš nesu tas, kuris sugeba reklamuoti ir parduoti medų, todėl nevažiuoju į muges. Galbūt, turint mažiau bičių, rastum laiko prekiauti ir vasarą“, – mąsto A. Juodvalkis.
Diktuoja pasienis
Vyras pasakoja, kad būdamas septynerių jau eidavo pūsti dūminę – padėdavo tėčiui ir seneliui, tačiau po mokyklos baigimo Kudirkos Naumiestyje studijavo elektroniką Kauno technologijos universitete, kurį laiką dirbo pagal specialybę, bet vėliau visgi sugrįžo į Šilgalius ir nuo 1999 m. perėmė bitininkavimą iš tėčio.
„Aš visuomet norėjau darbo arčiau žemės... Šiuo amatu užsiėmė mano senelis, tėtis, įtraukė ir mane“, – šypsosi pašnekovas.
A. Juodvalkio bityne šiuo metu per 200 bičių šeimų, daugiausiai Bakfasto veislės. Kadangi užsienyje didmeninėje rinkoje didžiausią paklausą turi rapsų medus, todėl ir Arūno bitidės vežamos daugiausiai į ūkininkų rapsų pasėlius, nors taip pat ieškoma ir kitų kultūrų ekologinių laukų. Arūnas džiaugiasi ir gražiu bendradarbiavimu su vietiniais ūkininkais, kurie informuoja prieš purkšdami laukus.
Pačiam A. Juodvalkiui skaniausias pavasarinis medus, nes jis būna surinktas iš pirmųjų pavasarinių žiedų, turinčių didžiausią skonių įvairovę. Tokį medų jis fasuoja ir į stiklainius mažmeninei rinkai.
Kaip Arūnas mėgsta juokauti, turi jis ir „kontrabandinio“ medaus – bitės, laikomos prie Šešupės, nulekia ir į Rusijos laukus.
„Gaila tik, kad kaimynai mėgsta deginti pievas, dėl to žūva daug įvairių pavasarinių augalų. Pavasarį bitės daugiausia neša medų iš blindžių, pienių, gluosnių, klevų, kurie auga prie upės, tačiau medaus iš Pašešupio užtenka tik bitėms sustiprėti“, – pasakoja bitininkas.
Anksti užsibaigęs medunešis
Pasiteiravus bitininko apie šiųmetį medaus derlių, šis dar negali pasakyti. Pernai vidutiniškai iš bičių šeimos prekinio medaus prisuko 50 kilogramų.
Šiemet bitininkas negali pasidžiaugti dideliu medunešiu savo krašte – matyt, pasikeitęs klimatas daro savo.
„Jau treti metai, kai medunešis mūsų krašte užsibaigia su Joninėmis, ankstesniais metais baigdavosi apie liepos 10 d. Šiemet buvo didelė staigmena ir daug peno apmąstymams, kodėl medunešis nebuvo toks, kokio tikėtasi. Atrodo, bičių šeimos peržiemojo puikiai ir oras šiltas buvo, ir drėgmės pakankamai. Tikėjausi ir liepų medaus, bet, matyt, buvo per karšta ir liūčių per daug, kurios plovė nektarą. Anksčiau visuomet sakydavau, kad kuo karščiau, tuo geriau ir medaus bus daugiau. O šiemet viršijo 30 laipsnių, klimatas kaip Ispanijoje, matyt, mano bitėms nepatiko“, – juokauja bitininkas pridurdamas, kad pokyčiai gamtoje daro įtaką tiek darbų persistūmimui, tiek augalų žydėjimui.
A. Juodvalkis teigia, kad bitininkystė – nuolatinio stebėjimo, mokymosi ir žinių reikalaujanti šaka. Lietuvos bitininkystės sektoriuje būta nuosmukių, tačiau maždaug nuo 2003 m. prasidėjo augimas, jo nuomone, šiandien Lietuvos bitininkystė pasivijo europinę. Pašnekovas neslepia, kad pasaulyje medaus konkurencija didelė, rinka užpildyta, jo nuomone, abejotinos kokybės kinišku medumi.
„Senosiose Europos Sąjungos šalyse supirkėjai iš vietinių bitininkų superka medų žymiai brangiau negu atvežtinį, o Lietuvoje supirkėjai savų taip nevertina – dažnai tenka konkuruoti net su kiniško medaus kaina. Pavyzdžiui, Vokietijoje savo šalies medaus pardavėjams už rapso medaus kilogramą moka 5–6 eurus, o mes gauname tris“, – pasakoja bitininkas.
„Be meilės bitėms bitininkauti neįmanoma. Anksčiau visą žiemą prasvajodavau apie bites ir laukdavau pavasario... Tiesa, dabar norisi dar kažko daugiau gyvenime...Neatsitiktinai pabandžiau auginti lazdynus, nors tai ne ta sritis, kurią vystysiu toliau“, – pokalbį užbaigia A. Juodvalkis.
Arūnė iš Griškabūdžio:
