Pasižvalgius po Nemuno ir ošiančių miškų apsuptą Kriūkų miestelį, patraukia Sviatošino dvaras, „Vabalų kalnelyje“ gyvena rašytojo Vytauto Tamulaičio sukurtų pasakų veikėjai, tačiau pačiame miestelio centre stūksantis sovietmečio laikų statybos pastatas, kuriame anksčiau buvo įsikūrusi kavinė „Banga“, šiandien kriūkiečių nedžiugina.

 

Dviejų moterų noras – pasitelkus teptuką ir dažus, šią vietą paversti jaukaus atokvėpio erdve.

Dalyje minėto pastato yra įsikūrusi moderni „Aibės“ parduotuvė, taigi čia dirbanti prekybininkė, entuziastinga kriūkietė Virginija Sutkuvienė, neapsikentusi tokios apgriuvusios buvusios „Bangos“ kaimynystės, ėmėsi veiklos. Kaip pati pasakojo, pirmiausiai atsiklausė pastato savininko Arūno Tarnausko, šiam sutikus, paprašė naujai medžių drožlių plokšte užkalti penkis pastato langus. Pati Virginija iš pradžių plokštes perdažė baltai, buvo nuimtas ir vos kabantis, kristi besiruošiantis užrašas „Kavinė valgykla“, baltai perdažytos sienos, kad neliktų sienų teplionių.

Vėliau V. Sutkuvienei kilo mintis pastatą pagyvinti, taigi į talką pasikvietė Kriūkuose gyvenančią menininkę Jurgą Žukaitę, kuri prieš kone dvi savaites ėmėsi dekoruoti pastato langus. J. Žukaitė gimė ir augo Kaune, kaip pati sako, mokėsi visko – tapybos, grafikos, batikos, keramikos. Turėjo įvairių parodų, net ir fotografijos, nes per daugelį metų, praleistų Švedijoj, prisikaupė ir daug įspūdžių, užfiksuotų fotografijose. Nuo 2005 m. Jurga gyvena Kriūkuose.

„Gyvendama Kaune supratau, kad man reikia kaimo, gamtos, erdvės... Vaikystėje tapydavau ant kalno Vilkijoje, taip prisiminiau šioje pusėje Nemuno esančias vietas, žvalgiausi į skelbimus apie parduodamas sodybas, dabar gyvenu nuosavoje sodyboje, kur auga 16 senų pušų, teka upelis, o netoliese dar ir Nemunas“, – sako menininkė Jurga.

Ji pasakoja, kad dabar daugiausia tapo ir lipdo: spalvomis bando išreikšti meilę, kurią jaučia visam aplink ją esančiam pasauliui, keramikos darbus lipdo tik rankomis, nenaudoja jokios technikos.

„Dar turiu belgų aviganių veislyną, auginu ožkeles, paukščius... Kriūkai labai gražus miestelis, jį myliu, jau apsipratau čia“, – šypsosi pašnekovė.

Štai ir susipažinom su entuziastingomis ir kūrybingomis kriūkietėmis, tačiau smalsu sužinoti, kokie dar piešiniai papuoš pastatą. V. Sutkuvienė pasakojo, kad piešinių eskizus aptarė su menininke.

„Norisi, kad piešiniai būtų ir informatyvūs, todėl viename lange švies spalvoti gatvių ir kaimų pavadinimai. O kaip be pušynų ir Nemuno?.. Norisi, kad patiktų ir vyresniems žmonėms, ir jaunimui, kad ši vieta būtų savotiškas traukos centras“, – kol kas visų, dar atsirasiančių piešinių detalių neatskleidžia J. Žukaitė.

Tačiau V. Sutkuvienė prasitaria, kad viename lange išdekoruotas skėtis tiks ir norintiems prie pastato sienos pasidaryti asmenukę. Todėl moters planuose prie šio pastato ateityje sutvarkyti ir aplinką, ji neslepia, „anksčiau čia buvo tikra myžalinė“. Sako, tam didelių lėšų net neprireiks, pavyzdžiui, suolelius padarys iš medžio palečių. Moteris pasidžiaugė, kad, pamatęs jų iniciatyvą sukurti menišką erdvę miestelio centre, pagelbėti suskubo ir miestelio seniūnas Anatolijus Kazlauskas, darbininkai nuvalė žolėtus takus.

„Seniūnui pasiūliau idėją ateityje greta „Vabalų kalnelio“ įrengti basakojų taką ir tekantį krioklį. Dar sugalvojom po atviru dangumi demonstruoti kino filmus. Norisi, kad ir į Kriūkus užsuktų daugiau žmonių...“ – ateities planais dalijasi idėjų nestokojanti V. Sutkuvienė.

Tapyti dieną labai karšta, todėl J. Žukaitė daugiausiai darbuojasi vakarais. Menininkė pripažįsta: tokio dydžio darbus ir ant tokio pagrindo tapo pirmą kartą, tam naudoja akrilinius dažus fasadams. Ji sako, kad seniūnas prašė ir autobusų stotelę patapyti.

Kriūkietės Virginija ir Jurga viliasi, kad ateityje visgi patalpos bus įveiklintos, apie tai svajoja ir visi miestelio gyventojai.