baneris leidinys

stankaityte inga
Inga Stankaitytė sako, jog teatras – jos gyvenimo filosofija. Asmeninio archyvo nuotr.


Gintarė MARTINAITIENĖ

Rugpjūčio 5 dieną Orvidų sodyboje-muziejuje (Kretingos r.) vyks tarptautinis renginys, kurio sumanytoja ir režisierė – iš Šakių kilusi aktorė Inga Stankaitytė. Kalbamės su Inga ne tik apie renginį, skirtą muziejaus įkūrėjui, skulptoriui Viliui Orvidui atminti, bet ir apie ją pačią.
 
Bendraujant su kraštiete keri jos paprastumas, atvirumas bei meniška, gal net filosofiška kalba. Visgi reikėtų paminėti, kad po mokyklos baigimo ji pasirinko lietuvių kalbos studijas, dirbo ir tebedirba mokytoja, sako, kad jai ši veikla ir sekasi, ir patinka. Be to, ji tiesiog jaučia, jog turi tuo užsiimti, nes tai svarbu. I. Stankaitytė dirbo ir Lietuvių kalbos institute, įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rusų kursą, tad teko ir rusų kalbą išmokti, ir vėliau Rusų dramos teatre ji išdirbo 10 metų.

Sunkus darbas teatre baigėsi, vėliau gimė sūnus, iš esmės pakeitęs I. Stankaitytės gyvenimą.

„Teatras mano gyvenimo filosofija. Čia tai, kaip aš matau pasaulį, ir galimybė, kad galiu kurti tą pasaulį. Taip aš žiūriu į teatrą, man tai labai svarbus dalykas“, – sako pašnekovė, kurios klausant susidaro įspūdis, kad viskas, kuo ji užsiima, jai itin svarbu.

Tiesa, iki atsidarant MO muziejui, ji dirbo ir ten bei teigia, jog tai buvo būtent ta vieta, kur savo savybes išnaudojo geriausiai, kur persipynė ne tik menas, bet ir teatras, lietuvių kalba, improvizacija, net psichologija. Vėliau moteris panašiu laiku, kaip Šakiuose atsidarė jos bičiulės Justės Želionienės meno studija „Mena meną“, taip ji atidarė humanistinio ugdymo mokyklą „Atvira pamoka“.

„Tada mes pradėjome daryti projektus, prasidėjo pirmieji mini režisūriniai dalykai“, – prisimena I. Stankaitytė ir pasakoja apie pirmąsias ją užkabinusias improvizacijas, apie tai, kad J. Želionienė jai talkins ir dabar, kita kraštietė kūrėja Indrė Siaurusevičiūtė sukūrė renginio ženklą „Akmuo“, o štai rugpjūčio 5-ąją Orvidų sodyboje vyksiantis spektaklis-performansas „AK*MUO“ bus jau ketvirtasis I. Stankaitytės kūrybinis darbas.

Beje, rugpjūčio 5 d. sueis 30 metų, kai nėra V. Orvido, o rugpjūčio 18 d. bus minimos 70-ies metų jo gimimo metinės.

Būtent paskutinių dvejų metų meninio tyrimo objektas ir yra akmuo, darbui atlikti ji gavo ir Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, bet juokiasi, jog beveik visa suma išėjo kurui, o galutinį sumanymą parėmė akmenatoriai bei skulptoriai.

Spektaklio-performanso metu ir visą dieną sodyboje-muziejuje bus kuriama nauja akmens skulptūra – paminklas dėl meno, kultūros ir mokslo svarbos bei vertės Lietuvoje, prie jos pasikeisdami dirbs akmenoriai. Prisiliesti prie skulptūros kūrimo proceso galės visi norintys, tą dieną atvykę į Orvidų sodybą-muziejų.

Beje, šis kūrybinis darbas – tarsi viena iš trilogijos dalių, mat pirmoji dar 2019-aisiais įvyko Vilniuje, MO muziejuje – 33 valandas trukęs performansas kvietė apmąstyti būties klausimus, sąmoningus ir nesąmoningus veiksmus. Kasdien buvo skelbiama tylos akcija ir kasdien tris valandas šiuolaikinio šokio atlikėja, įvairių projektų bendrakūrėja Goda Žukauskaitė sustodavo ir tik stebėdavo veiksmą, į kurį įsitraukė šokėjai, dailininkai, muzikantai, aktoriai. Performansas sulaukė daug visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, teigiamo kritikų įvertinimo. Tais pačiais metais buvo uždarytas Lietuvos edukologijos universitetas, kurį baigė ir I. Stankaitytė, o visą tą procesą menininkė įvardija tiesiog žiauriu.

Nors I. Stankaitytė sako, jog yra literatūriška ir poetiška, bet patikina, jog šįkart bus daug daugiau drąsos, daugiau aštrių, provokuojančių dalykų.

„Jau nebe literatūra, nebe poezija. Norisi pasakyti, ką mes galvojame“, – sako režisierė, savo režisūriniams darbams besirenkanti svarbius Lietuvos gamtos objektus bei erdves (Ūsių ežeras Linkmenyse, Kurynės dendrologinis parkas).

Visgi tai visiškai kitokia režisūra nei teatre, kai viskas žinoma kone iki smulkmenų. Čia priešingai – daug improvizacijos, savęs, o šįkart improvizuotame spektaklyje dalyvaus 16 savarankiškų kūrėjų iš Lietuvos ir pasaulio.

„Kiekvieną kartą kalbame tam tikra tema. Ryšio palaikymas yra ne tik paskutinę minutę, bet su pagrindiniais ryšį palaikome ir metus. Ir kalbame tik apie tą temą. Nekalbame apie vaikus, maistą, bet kalbame apie švietimą, kultūrą, menininko buvimą, kodėl užsienyje greičiau pripažįstamas“, –  sako režisierė ir priduria, jog reikia ir ribas pasitikrinti, o renginio metu jų neperžengti, o galiausiai prakalbinti aplinką, kurioje ir vyksta visas veiksmas.

„Žmogus turi būti stiprus kaip asmenybė, kad galėtų išeiti į sceną, atsiverti ir nebijoti parodyti savo įvairių pusių“, – sako režisierė, kurios gyvenime akmuo atsirado rašant magistro darbą apie Liūnės Sutemos poeziją ir gyvenimą.

„Iš Lietuvos ji išvyko Antrojo pasaulinio karo metu. Išvyko ne tik ji, tuo metu iš Lietuvos pasitraukė net 70 proc. inteligentijos. Rašytoja 2007 m. gavo Lietuvos nacionalinę ir kultūros meno premiją už dvasinės saugos poeziją rinkinyje „Tebūnie…“, tačiau į Lietuvą ji negrįžo, neturėjo paso. Akmuo – vienas svarbiausių objektų jos poezijoje ir atramos taškas mano kūryboje, atveriantis egzistencializmo filosofijos prasmes, vertybių vertikalę, kartu akmuo – tai uždavinys, reikalaujantis sprendimų, kaip tokią statišką priemonę panaudoti dinamiškame veiksme, objektą paverčiant subjektu“, – sako pašnekovė ir pasakoja apie žodžio „akmuo“ kilmę, sakralumą ir priduria, jog renginio metu visi bus it bažnyčioje, o 12 valandų akmens kalimas tik su kaltu ir plaktuku ir bus tikrasis performansas, ritualas, lyg budėjimas, malda, rožančiaus kalbėjimas.

Spektaklio metu vyks tiesioginė transliacija fb ex.change.art / st.One paskyrose bei „Zhovid The Residence“ erdvėje (https://www.facebook.com/Zhovart/) ir „КалитаАртКлуб“ (https://www.facebook.com/KalitaArtClub/). Vienas iš atlikėjų, Denisas Kolomyckis, spektaklio metu bus Ukrainoje, kur tiesiogiai bus transliuojama visos dienos programa, o jo pasirodymas bus projektuojamas čia Lietuvoje, sodyboje ant akmens. Tokiu būdu bus sukurtas nematomas tiltas tarp šalių, panaikintos visos žmogaus sukurtos ribos, taip parodant, kad menas ir kultūra neturi sienų, ribų ar kitokių socialinių / politinių apribojimų. Darbe atsiranda labai svarbi linija – žmogaus dvilypumas, jis, kaip Dievo kūrinys, kuria pasaulį, bet tuo pat metu jį ir griauna. Tai stovintis tankas sodyboje – žmogaus žiaurumo, grubumo ženklas, karas Ukrainoje, režimas Baltarusijoje. Akmuo ne tik amžinybės simbolis, atminties išsaugojimas, vertybių pamatas, jis gali tapti ir ginklu, grėsme, lygiai kaip ir žmogus, nutolęs nuo vertybių, tampa priešu pačiam sau ir kitiems.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos