baneris leidinys

macijauskiene2
Apie močiutės Julijos Macijauskienės kūrybos užkulisius pasakojo anūkė Austėja (centre), sakydama, kad jaunimas iš jos gali daug ko pasimokyti: ji stipri, gyvybinga, kūrybinga, nestokoja gero humoro. (D. Pavalkio nuotr.)


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Rugpjūčio 10 d. gražų jubiliejų atšventusi kidulietė tautodailininkė Julija Macijauskienė (Žilaitytė) surengė ir savo tapybos darbų parodą „Ataskaita liocams“. Praėjusį penktadienį Kidulių dvare ją sveikino miestelio bendruomenė, artimieji, buvę kolegos, kaimynai bei pažįstami. Menininkės rankose gimsta ne tik gražiausi karpiniai iš popieriaus, medžio drožiniai, fotografijos, molio dirbiniai. Pastaruoju metu į rankas vis dažniau paima teptuką. Gausiai apdovanota talentais moteris spinduliuoja pozityvumu ir sako vis dar savęs ieškanti.

J. Macijauskienė gimusi Pervazninkų kaime, mokėsi Kidulių vidurinėje mokykloje, vėliau Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume mokėsi meninės fotografijos, dailiojo pynimo meno, apie 20 metų dirbo mokytoja Žygaičių (Tauragės r.) vidurinėje mokykloje, o vėliau sugrįžo į Kidulius, dirbo bibliotekoje, dėstė dailę Kidulių vidurinėje mokykloje.

Taigi praėjusį penktadienį į Kidulių dvarą ir sugužėjo J. Macijauskienę pažinoję kiduliškiai, buvę kolegos, artimieji. O ji – pilna energijos, puikaus, skoningo humoro jausmo, šneki – dar iki parodos atidarymo spėjo su visais bent po žodelį persimesti. O pristatydama savo tapybos darbų parodą šmaikštavo, jog dabar ji duos tikrą ataskaitą – kaip per susirinkimą.

„Šioje parodoje kabo tik du karpiniai, jie likę nuo vienos mano parodos, po karpinių ėjo toks laikotarpis, kuomet drožiau medinius paukščius, trečias laikotarpis – keramika, o dabar jau dažai. Paprastai dailininkas turi savo stilių, braižą, o aš neturiu. O kad man neįdomu pagal vieną techniką dirbti, aš ką sumanau, tą ir tapau“, – kalbėjo parodos autorė.

Ji rodė nedidelio formato darbus sakydama, jog juos piešė ilgais žiemos vakarais, kituose prisiminimai iš jaunystės – moterys skalbia žlugtą.

„Labai mėgstu piešti paukščius, o kaip be ponių, jos čia dvare visur laksto, yra keletas ir realistinių darbų – ąžuolas parke, rapsas žydi. Aš irgi jau nesu atsilikusi, naudojuosi feisbuku, radau tokią liejimo technika – susipili dažus į stiklinaitę, paskui palieji, pakraipai ir taip išeina paveikslas. Labai smagu žaisti, nors nežinai, kas gausis“, – apie savo darbus pasakojo J. Macijauskienė.

Ji rodė jai ypatingą darbą – per kaitras jos mama sakydavo, jog „iš dangaus ne lietus, o auksas byra“, todėl ji šį posakį ir perkėlusi ant drobės.

Prie vieno paveikslo sustojusi J.Macijauskienė papasakojo jo keistą atsiradimo istoriją: radusi drobėje nupieštą Lenino paveikslą jį užtapė modernistiniu vaizdu.

„Pasižiūriu – antroje pusėje vis tiek atsišviečia jo veidas, kad jo nematyčiau, greitai jaunystę nutapiau. Jis viduryje taip ir liko, juk istorijos dalis...“ – pasakojo kiduliškė pridurdama, kad kartais paveikslą nutapo ne iš karto, vienas toks buvo pradėtas prie 3–4-erius metus, o pabaigė visai neseniai.

Pasiteiravus, kokia gi jos išbandyta meno šaka arčiausiai dūšios, tautodailininkė atsakė nežinanti.

„Dabar svarstau, kuo toliau užsiimsiu. Tapybos negaliu apleisti – esu zanavykė, o dažų tai liko. O dėl fotografijos – pasidarė neįdomu, dabar visi fotografuoja. Anksčiau fotografija visai kitokia buvo, pats ryškini, didini, o dabar tik su telefonu pakšt ir viskas, neliko to kūrybos proceso“, – dėstė parodos autorė.

Menininkė sugalvojo netradiciškai pavadinti paveikslus – kiekvienam sukūrė trieilį – japoniško haiku stiliumi.

J. Macijauskienės gražaus jubiliejaus, parodos atidarymo proga atvykę pasveikinti bendruomeniečiai, buvę kolegos ir mokiniai, kaimynai, artimieji linkėjo, kad ši tapybos darbų paroda nukeliautų ir į sostinę, kad Julija išleistų kūrybos darbų albumą.

„Aš nesu unorava. Aš tapiau, nes man reikėjo tai daryti, jei nekurčiau – ligonis būčiau. Aš darau tai, kas man malonumą teikia, tuomet ir energijos turiu, nei tų savo skausmų jaučiu. O vežti kažkur parodą – tai tik rūpestis, o dabar susirinksiu, gražiai į palėpę sudėsiu ir tegul būna“, – atviravo parodos autorė.

O pasiteiravus, ar jau pagaliau atrado save, J.Macijauskienė tik nusišypsojo sakydama, jog vis dar ieškanti savęs.

Atvykusi pasveikinti buvusi J. Macijauskienės mokinė, Vinco Grybo memorialinio muziejaus edukatorė Gabija Viduolytė atvežė komiksų knygą „Grybo auksas“. Komiksais Julija iškart susidomėjo sakydama, kad gal ir ji pabandys taip kurti.

Pasak kalbėjusios anūkės Austėjos, močiutė Julija, kurią artimieji švelniai vadina mamuku, parodai ruošėsi kone pusmetį ir labai atsakingai. Sūnus Žilvinas ir anūkai linkėjo sveikatos, kūrybos džiaugsmo.

„Dabar, kai bus šimtas metų, tuomet vėl bus paroda“, – žadėjo J. Macijauskienė.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos