Olandijoje studijuojantis Erikas Žilaitis neįsivaizduoja savo gyvenimo be šokio ir siekia šioje srityje sukaupti kuo didesnį žinių bagažą. D. Matvejevo nuotr.
Gana anksti Erikui Žilaičiui tėvų namus Šakiuose teko pakeisti Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos šokio sale. Šiuo metu savo gyvenimo be šokio neįsivaizduojantis E. Žilaitis studijuoja Olandijoje. Kalbamės su Eriku apie patirtį, užklupusius sunkumus bei jo ateities planus.
Kas paskatino išvykti mokytis į Vilnių?
Nuo mažens tėvai mane leido į būrelius Šakiuose. Būdamas mažas maniau, jog man patinka dainuoti, bet, pasirodo, jog jau tada patiko šokti. Mama pastūmėjo šia linkme, ji pasiūlė ir nuvedė į stojamuosius Vilniuje, tad devintoje klasėje įstojau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Čia mokiausi ketverius metus. Turėjau galimybę likti ir penktiems metams, bet Klaipėdos teatras man pasiūlė darbą. Sutikau ir metus laiko ten dirbau, tačiau nesijaučiau savo vietoje.
Ar nebuvo sunku devintokui be artimųjų gyventi sostinėje?
Iš pradžių buvo be galo sunku. Norėdavau kiekvieną savaitgalį sugrįžti namo, į Šakius, tačiau pamokas turėdavau nuo pirmadienio iki šeštadienio, tad buvo sunku viską suderinti. Laikui bėgant pripratau, Vilniuje atsirado žmonių, kurie tapo artimi ir atstojo bent dalelę šeimos.
Kaip atsidūrei Olandijoje?
Gan seniai ėmiau galvoti apie studijas užsienyje. Galbūt nuo šešiolikos metų, kai dar gyvenau Lietuvoje, pamačiau vieną olandų šokio spektaklį ir pagalvojau, kad būtų be galo smagu toje kompanijoje ateityje atsidurti. Nusprendžiau pabandyti. Įstoti buvo be galo sunku – iš maždaug penkių šimtų pretenduojančių kasmet priima tik 24. Peržiūros primena realybės šou. Jos vyksta keturias dienas. Kiekvienas mokyklos studentu norintis tapti žmogus turi savo numeriuką, kasdien pasirodo, o vakare vertintojai pasako, kurie numeriukai iškrenta. Emocijos sunkios – aplink labai daug streso ir ašarų. Bet man pavyko. Įstojau ir dabar jau esu trečiame kurse. Šie metai bus vieni sunkiausių, nes teks ne tik daug mokytis, bet ir susirasti darbą pagal specialybę. Turėsiu važinėti į teatrus, dalyvauti jų rengiamose peržiūrose ir konkuruoti su pačiais geriausiais iš visų Olandijos šokių mokyklų. Teatrai turi tik po vieną ar dvi laisvas darbo vietas. Viliuosi gauti darbą teatre, nes dar nenoriu mokyti, nesijaučiu tam pasiruošęs. Kol kas noriu prisirinkti didelį bagažą žinių, prikaupti patirties ir tik tada dalintis ja su kitais.
Kokie sunkumai užklupo svetimoje šalyje?
Vienas didžiausių sunkumų – susirasti būstą. Atvykus iš Lietuvos viskas atrodo tikrai labai brangu. Atvažiavęs porą mėnesių neturėjau kur gyventi – vis likdavau pas draugus. Pas draugus, kurių net nelabai pažinojau. Kur tik galėjau – ir pas portugalę, ir pas danę... Po to susiradau kur gyventi, su keliais klasiokais drauge išsinuomojome namą.
Ar planuoji sugrįžti į Lietuvą?
Apie Lietuvą nieko blogo pasakyti negaliu. Čia mano artimieji, čia aš užaugau. Graži šalis. Senamiestis. Jūra. Bet sugrįžti gyventi nenoriu. Aplankyti būtinai, bet nemanau, kad Lietuva yra man.
Ar tarp šokėjų jaučiami kultūriniai skirtumai?
Mano klasėje susirinkę žmonės yra iš šešiolikos skirtingų šalių. Kai kurie yra minkštesni, kai kurie stipresni. Skirtingi visų charakteriai, nuomonės, požiūriai. Bet tapome šeima. Tarp jų jaučiuosi labai gerai. Iš pradžių kiek bijojau kalbėti angliškai, bet teko perlipti per save, nes kalbą gerai išmoksti tik ją vartodamas.
Kur didesnis krūvis – Lietuvoje ar Olandijoje?
Vilniuje turėjau labai didelį krūvį, todėl atvykus į Olandiją atrodė, kad yra daug laisvo laiko. Čia krūvis labiau ne fizinis, o psichologinis. Žinoma, daug ką darome – ne tik šokame, bet ir dainuojame, lankome šviesų, dramaturgijos pamokas, tačiau nebėra privalomų literatūros, matematikos pamokų ir kitų mokyklinių dalykų. Dėl pandemijos turėjau beveik metus laiko šokti prieš kompiuterio ekraną. Situacija buvo bloga. Viskas uždaryta. Sėdi savo kambaryje ir lauki, kol kažkas pasikeis. Nueini į parduotuvę – nėra batono, nėra ryžių. Buvo baisu. Bet viskas po truputėlį atsigauna.
Ar įsivaizduoji savo gyvenimą be šokio?
Laiko, darbo ir jėgų šokiui skirta labai daug. Kartais atrodo, jog jeigu ne šokis, nežinau, ką galėčiau daugiau veikti. Bet jei taip ir nutiktų, vis tiek rinkčiausi darbą arčiau scenos, pavyzdžiui, šviesų dizainą. Kitaip sakant, jei ne ant scenos, tai už scenos.
Ar profesionaliai mokantis šokti tenka išgirsti daug kritikos?
Kiekvieną dieną pastebime, kokie skirtingi visų kūnai. Vienas sugeba geriau atlikti vieną judesį, kitam geriau sekasi kitas. Dėl dydžių, ūgio, svorio nuolat sulaukiame kritikos, bet reikia išmokti ją priimti. Daug ką pastebi ir pats, pavyzdžiui, jei žinai, kad keliai yra tavo silpnoji dalis, tenka šokti ir visą laiką galvoti apie juos.
Ar rekomenduotum jaunimui studijuoti užsienyje?
Jeigu yra galimybė ir jeigu žmogus neranda norimų studijų savo šalyje, tikrai siūlyčiau praplėsti savo akiratį, pakeliauti, susipažinti su kitais žmonėmis. Nebūtina išvykti gyventi, bet bent keleriems metams tikrai verta.
Raminta Majauskaitė
Arūnė iš Griškabūdžio:
