Praėjo septynios dešimtys metų po to, kai įvyko paskutinis masinis trėmimas į Sibirą – operacija „Osen“ („Ruduo“), o tremtinių širdyse viskas menasi taip, lyg tai būtų vykę vakar. Paminėti šios mūsų tautos tragedijos, pagerbti jos aukas, kaip ir kasmet rudenį, prie Tremtinių memorialo Šakių senosiose kapinėse rinkosi tie, kurių likimus palietė tremtis.

Tuo, kad kasmet rudenį prie Tremtinių memorialo sužibtų žvakelių šviesa, būtų padėtos gėlės, suplevėsuotų tremtinių vėliava, rūpinosi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šakių filialo pirmininkas, tremtinys Vilhelm Haase. Šįmet, jam išėjus Amžinybėn, tradicinį ištremtųjų pagerbimą prie memorialo subūrė jo žmona, Seimo narė Irena Haase. Čia penktadienio pavakarę rinkosi tiek minėtos sąjungos nariai, tiek buvę tremtiniai, kaliniai ar jų šeimų artimieji, kurie dar kartą prisiminė savo šeimų tragiškas istorijas, nusilenkė tremties aukoms. Prisiminti ir tie, kurie į šį minėjimą šįmet jau nebeatėjo.

„Čia susirinko tie, kuriuos palietė šis istorijos tarpsnis, kuriems tai rūpi, kurie patys patyrė tremtį, arba tai palietė jūsų šeimas“, – tarė susirinkusiems I. Haase.

Anot I. Haase, šis 1951m. trėmimas irgi buvo svarbus – tada surinkti tie likę žmonės, kurių anksčiau dar nesuspėjo išvežti, o „Osen“ pavadinimu dabar įvardijami trėmimai buvo taip pat intensyvūs. Rudens trėmimų buvo penki, o didžiausias –  spalio 2–3 dienomis.

„1951 m. balandžio mėnesį ištremtos 132 šeimos, 433 asmenys. Tais pačiais metais rugsėjį ištremta 3 tūkst. 807 žmonės, iš jų 1 tūkst. 255 vaikai. Spalio 2–3 dienomis įvyko didžiausias trėmimas – ištremta 15 tūkst. 537 žmonės, o kitas šaltinis nurodo, kad buvo ištremta 16 tūkst. 150 žmonių. Įdomu tai, kad trėmimą vykdė daugiau kaip 23 tūkst. okupantų ar kolaborantų, kas parodo, kad jų buvo daugiau nei tremiamųjų, nes, matyt, bijojo“, – vardija kraupią trėmimo statistiką I. Haase.

Lietuvos žmonės, anot Seimo narės, buvo ištremti į Jakutsko, Tomsko, Tiumenės sritis, Krasnojarsko kraštą, Altajų. Trėmimai vyko ir 1952 m., o per šiuos dvejus metus iš Šakių apskrities iš viso ištremti 643 žmonės.  

„Džiugu, kad daug grįžo, nes meilė tautai ir savo žemei buvo aukščiau visko. Kai kurie, deja, nesulaukė to, liko ten, amžino įšalo žemėje, bet jie visada bus su mumis kartu“, – I. Haase tylos minute kvietė prisiminti ir pagerbti politinius tremtinius ir kalinius.

Anot kraštiečio tremtinio Antano Bajerčiaus, šiais paskutiniais trėmimais buvo norima apvalyti Lietuvą nuo vadinamų vadeivų, nepaklususių idėjai stoti į kolūkius, vis dar padėjusių partizanams.

„1951 m. trėmė tuos, kurie sabotavo kolūkius – vadinamus liaudies priešus. Tas stojimas į kolūkius irgi buvo priverstinis: nors tuos, kurie įstojo, rodė kaip pavyzdį, bet jie įstojo per prievartą, šantažuojami. Trėmimas buvo žmogaus išvarymas iš namų ir iš gimtųjų vietų su pasakymu „jūs negrįšite“, – tęsė tremties temą A. Bajerčius.

Pasak A. Bajerčiaus, tokių kaip jis, kurie turėjo pažymas „be teisės grįžti į Lietuvą“, Krasnojarsko krašte dar buvo 5 tūkst. 357 asmenys. Vyras sako, jog tai, kad jie, dar būdami paaugliai, nesiasimiliavo ten ir neprarado meilės Tėvynei, turi būti dėkingi savo mamoms, kurios skiepijo meilę Gimtinei.

Gelgaudiškietė tremtinė Ona Švilpienė taip pat prisiminė ją ir jos šeimą ištikusią tremtinio dalią, nors jai tebuvo ketveri, kai keliavo į Sibirą. Anot moters, jų šeima atsidūrė gretimame rajone su V. Haase šeima, nors Vilhelm dar buvo negimęs, bet Sibire prasidėjo jų šeimų pažintis, kuri vėliau tęsėsi gyvenant ir Tėvynėje.