Kaip toje Virgio Stakėno dainoje „Snaudžia malūnas prie kelio“, taip ir Lukšių seniūnijoje, Bališkių kaime, šalikelėje snaudžia medinis malūnas. Liepalotų ir kitų aplinkinių kaimų žmonės sunerimo, kad šis malūnas labai prastai atrodo. Žmonių nuomone, reikia jį arba sutvarkyti, arba nugriauti.

Apie šį malūną užsiminta ir Lukšių seniūnijos gyventojų susitikime su rajono savivaldybės vadovais, kai šie važinėjo po seniūnijas ir teikė praėjusių metų ataskaitas, kalbėjosi su žmonėmis apie jų gyvenviečių problemas. Liepalotiškis Tomas Skaizgirys sako, kad malūnas Bališkių kaime jau praranda savo vertę, tad jį reikia arba nedelsiant tvarkyti, arba jo atsisakyti, nugriauti.

„Kažkada, matosi, kad buvo vertingas jis, bet dabar tai tikrai nekaip atrodo. Matosi netgi pravažiuojant. Mums toks rūpestis dėl jo kyla, o į tą rūpestį gal galėtų atsižvelgti seniūnas, gal kažką reikėtų daryti su tuo malūnu...“ – tąkart kalbėjo tarybos narys, liepalotiškis T. Skaizgirys. Jis sako, jog visai netoliese jų seniūnijoje buvo ir kitas medinis malūnas, tačiau anas jau nugriuvęs, todėl yra pagrindo nerimauti ir dėl šio malūno likimo.

Čia pat susirinkime paaiškėjo, jog minimas malūnas turi šeimininką. Pasirodo, malūnas priklauso buvusiam Lukšių seniūnui Vidui Cikanai. Susirinkime malūno šeimininkas V. Cikana sakė, kad malūnas nėra paliktas likimo valiai – kartkartėmis paremontuojamas. Be to, anot V. Cikanos, malūnas turi labai gražią ir seną istoriją, o visiškai uždaryti, užrakinti jo neįmanoma, nes jį vis išplėšia.

„Palenda po apačia, išpjauna grindis, įlenda į vidų. Ten lyg magija traukia visus, bet, deja, niokoja, netgi ir skiedras nuspardo. Kai baigsiu paminklą bažnyčiai, turiu planą paremontuoti ir tą malūno stogą, turiu skiedrų“, – sakė malūno šeimininkas.

Pasak V. Cikanos, dar blogiau, kada malūnas būna užrakinamas, nes tada jis dar labiau plėšiamas, darkomas vidus. Malūne, anot V. Cikanos, buvo atvežta ir lovų kažkada, atvykę studentai ten apsigyvendavo, bet neįmanoma išlaikyti tvarkos, nes jis būdavo nuolat apniokojamas. Dabar, pasak šeimininko, malūno konstrukcijai nėra pakenkta, tik vienoje vietoje yra pramuštas stogas, kurį jis stengsis sutvarkyti.

Anot V. Cikanos, malūną norėjo nupirkti, išvežti į didmiestį, bet jis nenorėjęs parduoti – reikia ir savame krašte išsaugoti savo tautos istorinį, kultūrinį paveldą. Tiesa, kol kas malūnas nėra įtrauktas į saugotinų kultūros objektų sąrašą. V. Cikana sako, kad šiuo klausimu yra kalbėjęs su Kultūros paveldo departamento specialistais, derėjosi dėl jo įtraukimo į saugotinų objektų sąrašą, kad prie jo būtų įrengtas įvažiavimas, o pats malūnas artimiausiu metu pasitarnautų kokioms nors veikloms.

Ką numato šiame malūne veikti, kokios ten galėtų būti veiklos, V. Cikana tąkart neatskleidė. 2008m. Šakių krašto vietos veiklos grupės strateginiame plane rašoma, kad šis malūnas turėtų pasitarnauti kaip tradicinių amatų centras, tačiau dabar viešumoje apie tai garsių pamąstymų jau negirdėti.

V. Cikana vėliau pasakojo, jog šį malūną įsigijo iš privataus žmogaus 1998m. tam, kad malūnas neatitektų svetimiems, nebūtų išvežtas kur nors iš rajono, o liktų mūsų kraštui kaip istorinis paveldas.

Ilgus metus grūdus malę malūnai nyksta ne tik mūsų rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Manoma, kad vėjo malūnai Lietuvoje buvo pradėti statyti dar iki XIV amžiaus. Augant poreikiui malti grūdus, daugėjo ir malūnų. Tvirtinama, kad tarpukario Lietuvoje buvo beveik tūkstantis vėjo malūnų. Jie buvo ketursparniai. Vėjo malūnai buvo paplitę lygumose, ypač ten, kur derlingos žemės brandino gausų derlių. Jie statyti šalia kaimų, mažesniuose miesteliuose ir didesniuose miestuose. Daugiausia būta medinių malūnų. Dabar apie 100 malūnų yra įrašyta į Kultūros paveldo registrą, kai kurie iš jų yra pritaikyti visuomenės poreikiams, yra lankytini objektai.