baneris leidinys

grigaravicius a
Istorikas Algirdas Grigaravičius sako: vertinti Joną Jablonskį tik bendrinės kalbos aspektu, tai sumažinti jo, kaip tautinio atgimimo amžininko, tikrumą. Tad knygoje bus keliami ir dar neužduoti klausimai. Asmeninio archyvo nuotr.


Esame pratę Joną Jablonskį matyti daugiausia kaip bendrinės kalbos kūrėją, puoselėtoją, tačiau tautinio atgimimo fone jo veikla pasižymi ir politiniais atspalviais, ir visuomeniniu aktyvumu. Likimas nepagailėjo šiam žmogui persekiojimų ir kilnojimų iš vienos vietos į kitą, tačiau lietuvybės idealų neišdavė. Šiandien Kidulių dvare vyksta Kalbos diena, tad ta proga skaitytojų dėmesiui – pokalbis su istoriku Algirdu Grigaravičium, rašančiu knygą apie kalbininką politikoje ir visuomenėje.
 
Gerbiamasis Algirdai, Lietuvoj ir ypač mūsų kraštuos, esančiuose netoli nuo Ožkabalių, esate žinomas kaip geriausiai išmanantis dr. J. Basanavičiaus gyvenimą ir darbus. Kaip į Jūsų mokslinių interesų erdvę pateko kalbininkas Jonas Jablonskis?

Kažkada užkliuvo J. Basanavičiaus garbinimas publicistikoje, tikrai platus jo raštų skelbimas ir menkas jo gyvenimo ištirtumas. Tad penkiolika metų teko paskirti daktaro biografijos trilogijai parengti. J. Jablonskis akiratyje atsirado, kai teko paskaityti pranešimą konferencijoje apie kalbininką politiniame ir visuomeniniame lietuvių gyvenime, o toliau, kaip įprasta, nauja tema tiesiog traukte įtraukė.

J. Jablonskį iki šiol matom tik kaip kalbininką – didžiausią bendrinės kalbos norminimo figūrą, gramatikų autorių, žodžių kūrėją, Vytauto Didžiojo universiteto profesorių. Tai jis nebuvo vien kalbininkas, jį galima vadinti ir vienu iš naujųjų laikų Lietuvos valstybės kūrėjų?

Patikslinkime: jis buvo ne valstybės, o tautinio atgimimo laikų veikėjas ir ideologas, iki 1895 m. vienas iš varpininkų lyderių šalia Vinco Kudirkos ir Petro Matulaičio. Matau tris jo politinės veiklos epizodus: pirmasis iš „Varpo“ idėjinės diferenciacijos laikotarpio, kai nuosaikiuosius išstūmė socialdemokratų šalininkai; antrasis būnant Lietuvos demokratų partijos nariu Vilniuje 1904–1906 m., redaguojant „Vilniaus žinių“ straipsnius ir „Lietuvos ūkininką“ bei pusmetis veikiant Panevėžio miesto taryboje; trečiasis – 1917 m. Voroneže, kuriant Vyriausiąją lietuvių tarybą Rusijoje. Kalbininko ryšiai su demokratais nutrūko 1907 m. vasarą, įsitraukimas į politiką Voroneže daugiau atsitiktinis, nes jis į organizatorių trejetą pakviestas atsisakius advokatui ir Tautos laisvės santaros partijos vadovui ir kūrėjui Petrui Leonui.  Priminsime, kad 1917 m. J. Jablonskis buvo Lietuvių mokytojų sąjungos pirmininkas. Kiti periodai daugiau susiję su aktyvia visuomenine pozicija, kurią nulėmė vidinis lietuvio inteligento įsipareigojimas veikti tautos labui.

Iširus Petrapilio Lietuvių seimui, kur prieita iki aštrios konfrontacijos ir atsisakymo bendrai dirbti kairiosioms bei dešiniosioms partijoms, Lietuvių karininkų sąjungos Centro ir Petrogrado komitetų bendrojo posėdžio rezoliucijoje 1917 m. rugpjūčio 7d. konstatuota, jog lietuviai turi bendrų reikalų, kuriems atstovauti privalo vyriausiasis tautos komitetas, turėsiantis „iškovoti“ laisvai Lietuvai demokratinę respubliką. Į organizacinį branduolį pakviesti nuo tuometinės politikos nutolę, bet autoritetingi veikėjai K. Grinius, P. Mašiotas ir P. Leonas, kuris vėliau atsisakė. Jį pakeitė J. Jablonskis, kuris 23 d. iš Voronežo rašė, jog artinasi laikas, kai bus sprendžiami didžiųjų ir mažųjų Europos tautų dalykai ir jų plotai, visiems rūpi išlikti sveikiems ir sugrįžti į laisvą Lietuvą: „<...>atsisakyti, nors esu silpnas, aš nė teisės neturiu: tą pakvietimą priimu ir prižadu tuojau daryti visa, ką lieps man sąžinė ir protas, kad netrukus susidarytų toks Lietuvių tautos komitetas, kurio darbas bus rūpintis visais didžiaisiais mūsų krašto ir mūsų tautos reikalais ir žinotis tam reikalui su kitomis tautomis ir kitų tautų sprendžiamomis dėl šio karo galo organizacijomis“. Labai aiški ir giliai persmelkusi nuostata.

Tai galima teigti, kad visuomeninė ir politinė Jablonskio veikla ryškiausia buvo XX a. pradžioj, kai Lietuvos politinis gyvenimas dar tik kristalizavusi, o Lietuva dar priklausė Rusijos imperijai? Kitas plačios veiklos etapas – jam dirbant Voroneže per Pirmąjį pasaulinį karą?

Visai pamatuotai gyvenimas ir veikla istorinėje sostinėje laikytina kalbininko aktyviausio dalyvavimo tautinėje politikoje išraiška, o Voronežo laikotarpio labai sureikšminti nereikėtų, tačiau organizuojant tautiečių grįžimą į Lietuvą Vyriausioji lietuvių taryba Rusijoje tikrai kai ką padarė. Ir veikė aktyviau ji tik keletą mėnesių – nuo 1917 m. gruodžio iki kitų metų vasario.

Ar tiesa, kad jauni V. Kapsuko bolševikai lietuviai Voroneže tiesiog terorizavo Lietuvos nepriklausomybės šalininkus? Rašoma, kad su jais Jablonskis kalbėjęs tik rusiškai kaip su caro žandarais?

Apie terorą kalbėti negalime, bet persekiojimo ir represijų būta, pavyzdžiui, kad ir jo buvusių mokinių krata kalbininko bute Voroneže, nes minėta Taryba sovietų buvo apkaltinta išduodant tremtiniams ir pabėgėliams vadinamuosius lietuviškus pasus. Su krėtikais kaip su žandarais kalbėjosi tik rusiškai.

Jablonskis retai lankydavosi tėviškėj, jo gyvenimo miestas buvo Kaunas. Gal turite kokių jo istorijų, susijusių su mūsų Šakių kraštu?

Dažniau lankytis jis negalėjo fiziškai ir draudžiamas carinės valdžios. Retai į tėviškę atvykdavo ir J. Basanavičius. Kad papasakočiau kokią įdomesnę istoriją, susijusią su Šakiais ir jų apylinkėmis, reikėtų pasidomėti atskirai, o jei seksime jo politinės ir visuomeninės veiklos pėdsakais, turėsime pasakyti, kad į gimtąjį kraštą jie nenuvedė.

Kaip galime nusakyti kalbininko politines ir visuomenines pažiūras?

Istorikas Eligijus Raila pagrindiniais šiuolaikinės lietuvybės ideologijos kūrėjais ir moderniojo lietuviškumo stulpais laiko J. Basanavičių, V. Kudirką ir J. Jablonskį. Kartu su P. Matulaičiu ir V. Kudirka iki 1895 m. jį galima įvardinti vienu iš varpininkų lyderių. O tiesiogiai atsakant į klausimą, J. Jablonskio būta evoliucijos šalininko, besivadovavusiu demokratinėmis nuostatomis, tautinio liberalo, tolerantiško žmogaus, jam labiausiai rūpėjo jo gyvenamosios dabarties „gyvieji reikalai“ ir galimybė šviesti, mokyti, skatinti lietuvius eiti ekonominio proto, demokratiškos santvarkos ir gimtosios kalbos puoselėjimo keliu.

Gal dar kelis žodžius, kokia bus knyga, kada jos jau galima tikėtis?

Naujos traktuotės istoriografijoje atsiranda, keliant dar neužduotus klausimus. Vertindami J. Jablonskį tik bendrinės kalbos puoselėtojo aspektu, žymiai mažiname jo, kaip tautinio atgimimo amžininko, tikrumą. Tai bus nelabai didelės apimties studija „Jonas Jablonskis politiniame ir visuomeniniame lietuvių gyvenime“. Dar nesu sužiūrėjęs visų fondų, tačiau manyčiau, kad kokių didesnių atradimų jau nepadarysiu. Pandemija sumažino prieigos galimybes prie saugyklų dokumentų, tad knygos dar reikės kiek  palaukti. Jos leidybai reikia ir lėšų. Vilčių teikia smagus bendradarbiavimas su Vilniaus zanavykų bendrija.

Arvydas Vidžiūnas

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos