baneris leidinys

jarasius
Teatro solistas, kaunietis Jurgis Jarašius rado laiko dirbti ir Lekėčiuose, kur dainavimo patirtimi dalijasi su dainą mėgstančiomis šio krašto vokalinio ansamblio „Raskila“ moterimis. Asmeninio archyvo nuotr.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Kalbamės su teatro solistu bei Lekėčių mokyklos-daugiafunkcio centro moterų vokalinio ansamblio „Raskila“ vadovu Jurgiu Jarašiumi apie muziką ir kultūrą kaime.

J. Jarašius gimė ir augo Kaune, sako, šeimoje nebuvo dainininkų. VDU Muzikos akademijoje studijavo klasikinį dainavimą. Prieš trejus metus pradėjo dirbti Lekėčiuose moterų vokalinio ansamblio „Raskila“ meno vadovu. Pašnekovas groja ne tik gitara, ukulėle, bet mokosi groti pianinu, lūpine armonikėle.

Kada muzika atėjo į Jūsų gyvenimą?

Muzika susidomėjau, kai man buvo 14 metų. Tiesiog, kai buvo nuobodu vasarą nieko neveikti. Tad pradėjau groti akustine gitara. Pirmas mokytojas buvo tėtis, po to mokiausi privačiai. Grojau ir akustine, ir elektrine gitara. Norėjau tapti roko muzikos gitaristu. Tačiau kartą, per muzikos pamoką 10-oje klasėje man padainavus, mokytoja pakvietė dainuoti į ansamblį. Beje, buvau solistas tarp merginų. Bet man buvo linksma. Ir tik bebaigdamas vienuoliktą klasę supratau, kad dainavimas yra įdomiau nei gitara. Balsas yra unikalesnis negu gitara. Taip tuomet atrodė. Tad ruošiausi stojamiesiems. Ir įstojau.

Koks buvote mokinys ir studentas?

Būsiu atviras: mokyklos nemėgau, nes reikėjo anksti keltis. Labiausiai patiko teatro pamoka. Vėliau, studijuojant Muzikos akademijoje, viską sėmiau pilnais delnais. Gal taip buvo todėl, kad neturėjau jokių nusistatymų prieš solfedžius, muzikos istorijas ar panašiai, kaip dažnai būna atėjusiems iš muzikos mokyklos. O man buvo viskas nauja. Nepažinojau natų. Nieko nežinojau apie operą, klasikinę muziką.

O jei nebūtumėte tapęs solistu, tai kuo būtumėte tapęs?

Norėjau tapti teatro arba kino režisieriumi, psichologu, aktoriumi, kompozitoriumi, dizaineriu.

Ką veikiate ir kur dirbate šiuo metu? Papasakokite apie savo vaidmenis, koncertus.

Dirbu Kauno valstybiniame muzikiniame ir Kauno nacionaliniame dramos teatruose. Taip pat dalyvauju įvairiuose projektuose: modernaus šokio spektakliuose, balso improvizacijų projektuose. Vaidmenų turiu ir turėjau visokių. Šiuo metu dažniausiai tenka vaidinti miuzikluose. Pirmi du rimti vaidmenys buvo lygiagretūs, tačiau vienas buvo svarbesnis. Tai buvo Rolando vaidmuo G. Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“ (režisierius Gytis Padegimas). Buvo įspūdinga patirtis ir didelis vaidmuo. Visada jį prisimenu. O kartais jį primena, kuomet spektaklį rodo per LRT Plius.

Esate tenoras. Kaip saugoti balsą? Ar tiesa, kad solistai su šeima nesišneka ne tik tada, kai supyksta?

Mano balsas yra labai susijęs su mano emocijomis ir kūnu, tad turiu saugoti savo emocinę būklę, išlaikyti tam tikra ramybę, kuri kitu atveju gal būtų ne tokia svarbi. Kad solistai su šeima nesišneka? Na, gal ir tiesa. Tačiau visokių solistų yra.  Bet manau, kad per dažnas kalbėjimas gali nuvarginti balsą.

O kaip atsidūrėte Lekėčiuose?

Man pasiūlė dirbti mano sutuoktinė Ieva. Prieš darbo pradžią Lekėčiai man nebuvo žinomi.

Sakykite, ar nebaugino darbas kaime?

Šiais metais sueina treji metai mano darbo Lekėčiuose. Baugino galbūt tai, kad niekada neteko tokio darbo dirbti.

Papasakokite apie kolektyvą „Raskila“.

Tai yra labai nuotaikingų, gerų, gražių moterų ansamblis. Jos yra ypatingai nuoširdžios ir turi puikius balsus. Tad man lengva dirbti. Su kolektyvu pasirodome įvairiuose koncertuose Lekėčiuose, festivaliuose, dalyvaujame konkursuose, rengiamuose kituose miestuose. Stengiuosi surasti kuo įdomesnį repertuarą.

Kaip karantinas paveikė jūsų, kaip atlikėjo, gyvenimą?

Karantino metu daug skaičiau, mokiausi ir toliau dainavau kasdien. Buvo nelengva, nes pasirodymai yra tas tikslas, dėl kurio stengiesi. Ir staiga jo nėra. Ir neaišku, kuriam laikui. Tačiau visada stengiuosi susikaupti, išlaukti ir patobulėti tokiomis situacijomis.

Kokie jūsų ateities planai?

Ateities planų yra daug. Visi jie susiję su operiniu dainavimu, vaidinimu ir šeima. Mano žmona taip pat dainininkė. Tad galime suprasti vienas kitą, palaikyti.

Kas jums yra muzika?

Muzika man yra žmogaus jausmai. Tai toks reiškinys, kurį gali tik pajusti. Muzika man kaip namai, jaukūs. Muzika man kaip gamta, į kurią įsiklausyti stengiuosi kasdien. Mėgstu visokią muziką. Visokią priimti ir suprasti stengiuosi. Gal labiausiai patinkantys žanrai yra klasikinė vokalinė ir instrumentinė, džiazas, hard rock‘as. Daugiausiai atlieku operinę, operetinę, miuziklinę muziką.

Kaip manote, kas solisto karjeroje svarbiau: balsas ar sėkmė, o gal išorinis žavesys?

Mano nuomone, solistui sėkmė yra ypatingai svarbi. Tačiau svarbiau yra tam tikras asmenybės būdas, kuris traukia, kuris parodo vidinį žmogiškumą, švytėjimą. O balsas yra to atspindys. Žinoma, svarbu norėti augti. Nes dainininko profesija yra tokia, kurios turi mokytis kasdien. Turi eiti tik į priekį, jei nori pasiekti aukštumų. Visi geriausieji dirba kasdien su savo balsu, išraiška. Ir jie supranta, jog visada gali būti geriau. Tad niekada nesibaigia ši kelionė į aukštumas. Tai panašu į sportininkus.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos