baneris leidinys

staugaicio minejime
Lapkričio 14 d. paminėdami kraštiečio signataro, vyskupo Justino Staugaičio 155-ąsias gimimo metines, žvirgždaitiškiai užbaigė jam skirtų renginių ciklą. L. Poškevičiūtės nuotr.

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

1866 metų lapkričio 14 dieną Tupikuose (Žvirgždaičių parapija) gimė vyskupas, Nepriklausomybės Akto signataras, LR Seimo vicepirmininkas, Seimo pirmininkas, žurnalistas, rašytojas, visuomenininkas Justinas Staugaitis. Praėjusį sekmadienį žvirgždaitiškiai apsilankė vyskupo tėviškėje Tupikuose, malda paminėjo kraštiečio 155-ąsias gimimo metines.

Galima drąsiai teigti, jog šie metai Žvirgždaičiuose – ne tik Liorentų, bet ir J. Staugaičio metai, kurie, pasak miestelio bibliotekininkės Astos Baubonienės, pradėti minėti Vasario 16-ąją akcija „Apkabink savo krašto istoriją“. Jos metu trispalvių rankų atvaizdais apkabinti signataro J. Staugaičio tėviškės ąžuolai. Vėliau buvusioje J. Staugaičio sodyboje organizuotas Šakių viešosios bibliotekos „Kaimynadienis 2021“ ir kiti renginiai. Renginių J. Staugaičiui ciklas vainikuotas 155-ųjų signataro gimimo metinių paminėjimu.

Už J. Staugaitį Žvirgždaičių Švč. Jėzaus bažnyčioje Mišias aukojęs Kudirkos Naumiesčio parapijos vikaras, kun. Romualdas Vitkovskis kalbėjo, kad Žvirgždaičių parapija garbinga, turėdama vyskupą J. Staugaitį, be to, Vyšpinių kaime gimęs vyskupas Arūnas Poniškaitis, iš šio krašto kilę ir daugiau kunigų.  

„Šiandien meldėmės, kad visi eitume garbingu keliu, kad būtume geri Dievo vaikai, lankytume bažnyčią, vargstantiems padėtume, nes lapkričio 14-ąja minima Pasaulinė vargstančiųjų diena. Dėkoju visiems, kas dalyvavote Mišių aukoje, kas prisidėjo prie šio gražaus žemiečio vyskupo Staugaičio paminėjimo. Telaimina mus visus Viešpats mūsų keliuose ir konkrečiuose tikėjimo darbuose“, – kalbėjo dvasininkas.

Vyskupas J. Staugaitis savo gyvenimo istoriją suguldė į knygą „Mano atsiminimai“. Po Mišių Žvirgždaičių bibliotekos Vaikų ir jaunimo klubo nariai – Ugnė, Jokūbas, Urtė ir Rugilė – skaitydami J. Staugaičio atsiminimus perteikė vyskupo mintis, kokia gimtinė liko jo atmintyje. „Esmi gimęs Tupikų kaime, prie vieškelio, bemaž pusiaukelėje iš Naumiesčio į Griškabūdį. Mano mintys, pargrįždamos į senovę, dažnai mėgsta aplankyti gimtąjį kampelį <...> Iš tolo matyti aukštieji mūsų sodybos medžiai. Ant jų pažįstu savo tėvų namelius <....>. Pro mūsų gorinčios sąsparą išsiilgusi žiūri mano geroji mamytė: žiūri ir laukia...“ – rašo J. Staugaitis.

Taip pat atsiminimuose jis jautriai aprašo, kaip neteko savo motinėlės, kuri jam palikusi testamentą – rūpintis broliais ir seserimis. Atsiminimuose prisipažįsta: „Žinojau, jog motinėlė labai norėjo, kad aš būčiau kunigu. Kadangi ją labai mylėjau, tai norėjau jos troškimą įvykdyti.“

A. Baubonienė sakė, kad J. Staugaitis buvo turbūt pirmasis iš tų, kurie pradėjo socialines programas, steigė vaikų darželius, senelių namus, organizavo labdarą. Be to, A. Baubonienė pabrėžė: „Joks dvasininkas Lietuvoje nei iki J. Staugaičio, nei po jo nepasiekė tokių politinių aukštumų. Visuomeninė jo veikla tapo tramplinu į politiką.“

Bažnyčioje skambėjo ir Janukiškių moterų ansamblio „Šešupės vingis“ (vad. Rimvydė Ralickienė) atliekamos dainos. Po koncerto susirinkusieji pasuko į J. Staugaičio tėviškę uždegti Atminimo žvakeles (Tupikų kaimas – vos kilometras nuo Žvirgždaičių).

J. Staugaičio sodybą ženklina akmuo, atminties kryžius ir, aišku, šimtamečiai ąžuolai. Kalbėjusi Žvirgždaičių seniūnė Giedrė Snudaitienė džiaugėsi, jog vadovauja seniūnijai, kuri turi turtingą istoriją, ne vieną žymią asmenybę, kad bendruomenė rūpinasi jų atminimo įprasminimu.Kad J. Staugaičio tėviškė taip gražiai prižiūrima, kad taip šiltai prisimintas garsusis dėdė, pasidžiaugė jo dukterėčia, šakietė Leontina Mitrikevičienė.

„Apie dėdę Justiną Staugaitį kalbėti neužtektų nei tūkstančio naktų, nei dienų. Justinėlis, taip vadindavo mano tėtis, buvo griežtas sau ir kitiems, reiklus, bet kartu ir atlaidus. Jis sugebėjo, nors ir per didelius darbus politikoje ir bažnytiniuose reikaluose, pabendrauti su kaimo žmonėmis, giminaičiais, suspėdavo atlaikyti Mišias savo gimtojoje bažnytėlėje. Jis mano tėtei sakė, kad galėjo pasitraukti į Vakarus, bet Dievas liepė jam ganyti aveles, todėl ir liko su jomis iki mirties. Mirdamas ištarė paskutinius žodžius: „Dieve, neapleisk Lietuvos!..“ – kalbėjo signataro brolio Vincento dukra L. Mitrikevičienė.

Sekmadienio rytą žvarbokas vėjas, smelkiantis kiaurai, vertė net gūžtis, tačiau žvali senjorė L. Mitrikevičienė vis dalinosi prisiminimais apie J. Staugaitį.

„Kai vaikai buvom, sugrįžus vyskupui Justinėliui turėdavome pabučiuoti žiedą ir kryžių. Paskui turėdavome pasitraukti. Tas vyskupo parvažiavimas būdavo toks – čia palankiu, kai važiuodavo, kepures kaimo vyrai nusiimdavo. Vaikai bėgdavo šaukdami – Justinėlis, vyskupėlis parvažiavo... Likau vienintelė, kuri su juo bendravau. Tuomet buvau gal penkerių. Ir dar keistai atrodo – šiandien minim 155-erius Justinėlio gimimo metus, o aš vis dar gyva...“ – svarstė 85-erių senjorė.

Ji net pajuokavo, žvelgdama į ošiančius ąžuolus: „Jeigu čia būtų mama Marceliukė, tai išvirtų šutbulvių su rūgščiu pienu, tėtė užliptų ant aukšto, nupjautų skilandžio gabalą ir pavaišytume. O dabar laikmetis padarė savo.“

Renginio pabaigoje tradiciškai susikibę už rankų visi sudainavo „Žemėj Lietuvos“.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos