Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Birželio 14-ąją tradiciškai įvairiose rajono vietose paminėta Gedulo ir vilties diena, prisiminta, kaip šalį okupavę sovietai prieš 81-erius metus pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sovietų Sąjungos gilumą. Nepriklausomybės svarbą bei kainą šiomis dienomis ypač sustiprina karas Ukrainoje, kurios gyventojai irgi patiria tremtį.

Tradiciškai Liepalotų bendruomenės centro „Tėviškė“ ir jos pirmininkės Alvyros Janavičienės kvietimu paminėti Gedulo ir vilties dieną Liepalotų, Lukšių, Paluobių krašto žmonės rinkosi į Staliorių koplyčią.

Po šv. Mišių Lukšių seniūnas Vytautas Andziulevičius kalbėjo, kad ir prieš 81-erius metus birželio 13-ąją, per Šv. Antaną, niekas nepagalvojo, kad kitą dieną – birželio 14-ąją – prasidės masiniai žmonių trėmimai į Sovietų Sąjungos gilumą.

„Buvo išvežti darbštūs šio krašto žmonės. Kai žmonės džiaugėsi: štai rugiai plaukia, rugiai varpas po valiai kelia, rugiagėlės žydi. Planavo, kad grūdą galbūt pavyks parduoti, išvežti. Bet išaušo birželio 14-osios rytas. Ir išvežimą kai kas suplanavo kitaip. Ir vežė ne grūdus, ir ne su gera valia. Vežė žmones į Sibirą. Ir ne visi sugrįžo į Tėvynę. Juos šiandien galime tik prisiminti. Tad išsaugokime tą atmintį ateinančioms kartoms“, – kalbėjo seniūnas.

Kad prie Staliorių koplyčios atstatymo prisijungė daug šio krašto žmonių, pasidžiaugė ir buvęs Lukšių seniūnas Vidas Cikana.

„Aš manau, kad malda, mūsų žmonių susitelkimas, stiprybė – yra Lietuvos išskirtinumas. Manau, kad ir tremtyje žmonėms išgyventi padėjo malda“, – kalbėjo V. Cikana.

Prisiminimais apie 1941-ųjų birželio 14-ąją, pasidalino ir Paluobių kaimo gyventoja, mokytoja Kunigunda Bukantienė, kuri pakvietė minėjimo dalyvius sukalbėti Tremtinio maldą.

„Laksčiau po sodą, buvau baigusi Paluobių pradinės mokyklos du skyrius. Pro mano tėvų namus ėjo vienintelis kelias, jungiantis Griškabūdį su Paluobiais. Akys nukrypo į atvažiuojantį sunkvežimį. Pribėgu arčiau kelio. Matau mašinos kūzave sėdi mano mokytoja Valevičienė, šalia sėdi jos vyras. Tą pačią dieną išvežtos buvo ir mano tetų šeimos“, – pasakojo K. Bukantienė.

Kraštiečių kūrėjų mintimis apie Tėvynę, jos ilgesį pasidalino Šakių viešosios bibliotekos kūrėjų grupė „Mėlynosios paukštės“, dainas apie Lietuvą dovanojo gitaristas Arūnas Danielius.

„Nedidelė ta Lietuva, tačiau didelė jos tiesa: būti. Išlikti. Savimi paliudyti pasaulio tautų gausą ir įvairovę. Žmogaus gyvenimo laisvėje ir tėvynėje vertę“, – skaitė kūrėjos.

Šakiuose ši diena paminėta miesto kapinėse prie tremtinių ir politinių kalinių memorialo. Čia Zanavykų teatro aktoriai (rež. Gražina Guzovijienė) pristatė kompoziciją ir dalijosi Irenos Saulutės-Špakauskienės „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“ ištraukomis, kuriomis perteikė mirtiną badą kentusių, nežmoniškomis sąlygomis gyvenusių ar net neišgyvenusių žmonių kasdienybės detales.

„Viešpatie, dėkoju tau už čia dieną“, – skambėjo žodžiai iš aktorių lūpų, o Rima Rauktienė, keldama akis į debesis, svarstė, ar ne per mažai dėkojame už šią, kitą ir dar kitą dieną po taikiu dangumi...

Seimo narė Irena Haase ragino visus būti vieningus, palaikyti brolius ir seseris Ukrainoje, kurie dabar irgi kenčia nuo okupantų veiksmų ir grumiasi ne tik už savo, bet ir mūsų visų laisvę.

Meras Edgaras Pilypaitis dėkojo už kasmetinę galimybę stabtelėti, prisiminti, atversti istorijos puslapius, kurie iki šių metų buvo skaitomi kaip romanas, kaip nuotykių knyga... Tačiau įvykiai Ukrainoje parodė, priminė, kad visa tikra ir, deja, vyksta XXI amžiuje visai netoli mūsų... Jis sakė, kad nors apsiaučia gedulas, bet linkėjo tarnauti vilčiai, ateičiai, kad ji būtų be totalitarizmo simbolių ir leistų gyventi laisvai ir taikingai mums bei ateinančioms kartoms, kad nebūtų sunaikinta, kas krauju aplaistyta, kas kasdieniu rūpesčiu pastatyta.

Į minėjimo dalyvius kreipėsi ir Šakių parapijos vikaras Tautvydas Kapcevičius, atkreipęs dėmesį, kad okupacija, režimas sunaikino patį gražiausią Lietuvos žiedą, tačiau svarbu iš naujo tą žiedą auginti, tad ragino melstis, būti vieningiems, nes nors tremtyje žmonės kentė, jautė priespaudą, tačiau sugebėjo nepalūžti, nes turėjo vilties, tikėjimo, meilės. Tad šių vertybių turime laikytis ir mes.

Evangelikų liuteronų kunigas Virginijus Kelertas apgailestavo, kad pernai toje pačioje vietoje buvo linkima niekada daugiau to nepatirti, viltasi, kad tai niekad nepasikartos, tačiau su liūdesiu žvelgiame į Ukrainą ir matome, kad tai kartojasi... Tačiau dvasininkas atkreipė dėmesį, kad tai ir vilties diena, „bet suvokiame, kad Dievas ne ten, kur dangus, bet dangus ten, kur yra Dievas, ir Dievas buvo tai, kas stiprino jus tremtyje, kas padeda ir šiandien išlikti, naktimis užmigti ir su viltimi gyventi“.

Išties renginyje dalyvavę tremtiniai, kurių būrelis vis mažėja, tądien prisiminimais nesidalijo, tačiau prieš gyvus įvykių liudininkus kalbėjusieji jaudinosi, sunkiai rinko žodžius ir jautė atsakomybę ateities kartoms palikti tai, ką mūsų tauta išgyveno...

Minint Gedulo ir vilties dieną ne vienoje bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, melstasi už Lietuvą, už iš Sibiro platybių negrįžusius ir svetimoje žemėje atgulusius lietuvius. Žvakelės prie tremtiniams atminti skirtų ženklų uždegtos ir kitose seniūnijose, kur taip pat nusilenkta skaudžiai tautos praeičiai, vėl praverti kruvini istorijos puslapiai.