Liepos 16 d. Lekėčiuose aštuntasis Mėlynių festivalis nuvilnijo, nors ir su lietumi, bet, kaip visada, su gražiomis tradicijomis: tautodailininkų ir prekybininkų šurmuliu, sportinėmis, mados varžybomis, sveikinimais ir padėkavojimais bei būriu puikių liaudiškos, roko, modernios muzikos atlikėjais.

Jau aštunti metai liepos viduryje Lekėčiuose didelis sujudimas – miesto gimtadienį pažymi Mėlynių festivalis, sulaukiantis didžiulio festivalio dalyvių susidomėjimo iš visos Lietuvos. Apie tai geriausiai liudija jau nuo vidurdienio šurmuliuojantis Tautodailininkų kiemelis, į kurį muziejininko Ginto Čekausko suburti amatininkai sugužėjo iš Kauno, Vilkijos, Kaltanėnų (Švenčionių r.) Vilkaviškio, Vilniaus bei mūsų rajono. Kalbinta kaunietė juostų audėja Vilija Ratautienė pasakojo, kad juostas žmonės daugiausiai perka kaip baltiškų arba šiuolaikinių rūbų atributą, vaikų vardynoms, mat juosta lietuvių kultūroje – palankumo, draugystės ženklas. Ausis džiugino vilniškio Martyno Krivaičio rankų darbo vėjo varpai, kuriais, pasak meistro, groja ir kaskart naujomis kompozicijomis džiugina virtuozas vėjas.

Besižvalgant po prekybininkų palapines, šie tradiciškai siūlė įsigyti saldumynų, medaus. Tiesa, miško gėrybių karaliene – mėlynėmis prekiaujančių nesimatė, bet šių uogų skonį pajusti kvietė Lekėčių bendruomenės moterų klubas, kurio narės prikepė įvairių skanėstų su mėlynėmis.

Akys krypo ir į Tarptautinę veislinių triušių parodą, kurioje savo augintinius pristatė lekėtiškis Edmundas Reimerys bei triušių augintojai iš Ukmergės bei Latvijos.

Ypač mažųjų festivalio dalyvių dėmesio susilaukė ožkytės, kurias į šventę atsivežė Greta ir Renaldas iš Bagotosios (Kazlų Rūdos sav.). O šios mielai pozavo ant sofkutės iš šieno kitkų. Ožkų augintojai pasakojo, kad važinėdami po šventes nori „supažindinti vaikus su cibomis“. Taip įkūrė „Mobilų ūkį“.

Tradiciškai Mėlynių festivalyje Lekėčių mokyklos-daugiafunkciame centre atidaroma meno darbų paroda. Pasak parodą atidariusios vienos iš festivalio organizatorių, režisierės Vaidos Brazaitienės, ankstesniais metais buvo surengtos tapybos, grafikos, fotografijos, koliažų bei kitų meno krypčių parodos. Šiemet, Sūduvos metais, mokyklos sienas papuošė vilkaviškietės audėjos Janinos Blažukienės audiniai. Audėja pasakojo, kad audimo paslapčių išmoko iš mamos, kuomet jai padėdavo austi sėdėdama ant jos kelių su šaudykle rankose. Šiuo metu ji audžia audinius įvairių Lietuvos regionų prijuostėms, sijonams, liemenėms, taip pat – rinktines juostas, kaklajuostes. Puošia meno kolektyvus, o dalyvaudama įvairiuose renginiuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje demonstruoja ir audimo amatą. 2015 m. audėjos darbams suteiktas tautinio paveldo sertifikatas.

„Aš daugiausiai audžiu prijuostes. Apskritai Suvalkijos moterų prijuostės – pačios gražiausios, turtingos spalvų ir raštų. Man audimas kaip meditacija. Labai gydo nemigą... Turiu ir mokinių. Audžia ir dukra Edita, daugiausiai skaras, sijonus, taip pat jos anyta, marti ir daugiau giminės moterų“, – prisipažįsta audėja.

Nuo ankstyvo ryto vyko ir įvairios sportinės varžybos. Po vienuolika komandų iš Kauno, Šakių, Lukšių, Griškabūdžio, Lekėčių sulaukė krepšinio ir tinklinio rungtys. Tiesa, tiek tinklininkai, tiek smiginio mėgėjai varžėsi ypatingomis sąlygomis – gausiai pliaupiant lietui. Po atkaklių kovų buvo išaiškinti geriausieji, o nugalėtojai apdovanoti taurėmis, kurias įteikė varžybų organizatoriai Darius Ruzgys ir Darius Adomaitis.

Sulaukė gausaus būrio dalyvių ir kasmet rengiamas konkursas „Aprangos kodas – Mėlynių festivalis“. Mėlynuoju kilimu žingsniavo ir savąją stilistinę išraišką kuriant kostiumus demonstravo nuo mažiausio iki senjoro. Buvo paskelbtos šešios nominacijos: „Mėlynių festivalio stilistinis netikėtumas“ – Adrijai Kazlauskaitei; originaliausias įvaizdis – Aistei, Vytautai, Kajui, Tėjai Povilaičiams; Mėlynių festivalio aksesuaras – Vladui, Inai, Rokui, Gyčiui Putinauskams; stilistinis subtilumas – Nijolei Šilingienei; Mėlynių festivalio elegancija – Daivai Jėčienei; Mėlynių festivalio ekstravagancija – Rimai Rauktienei.

Šventiškas, pakilus buvo jau aštuntojo Mėlynių festivalio atidarymas, prasidėjęs Lekėčių miestelio vėliavos įnešimu, Mėlynių festivalio himnu, miestelio šeimininko seniūno Ričardo Krikštolaičio sveikinimu.

„Nėra ko kuklintis. Esame turtingi viskuo: nuostabia gamta, miškais, daugelį žavinčia panemune, tradicijomis, amatais, o svarbiausia – bendruomeniškais ir geranoriškais žmonėmis. Džiaugiuosi, kad Mėlynių festivalis kiekvienais metais auga, plėtoja savo kryptį, siekia įprasminti gamtos, tradicijų, tautinio paveldo, meno ir kultūros dermę. Šie metai buvo visiems nelengvi, kupini nerimo, įtampos ir nežinios. Būdami visi drauge, čia suvokiame laisvo, nevaržomo ir malonaus gyvenimo vertę“, – kalbėjo seniūnas.

Kokia šventė be svečių. Atskubėjęs rajono meras Edgaras Pilypaitis su puokšte gėlių ir savivaldybės padėka, kurią už kūrybiškumą, darbštumą ir meilę žmonėms įteikė Lekėčių mokyklos-daugiafunkcio centro renginių organizatorei Mildai Ratomskienei.

Miestelio seniūnas nuoširdų ačiū tarė ir padėkas įteikė net devyniolikai lekėtiškių – už pagalbą suteikiant būstą ir prieglobstį Ukrainos karo pabėgėliams, už savanorystę rūpinantis Lekėčių vaikų dienos centru, už bendruomenės telkimą, kultūros sklaidą bei kitas veiklas.

Iš vėl nuprausti momentinio lietaus šuoro festivalio žiūrovai iki pat vėlumos klausėsi liaudiškos, roko muzikos atlikėjų koncerto. O festivalį vainikavo šokančio fontano šou.

Renginio organizatoriai jau įprato gyventi nuo vieno festivalio iki kito festivalio, tad tuoj po šventės ims mąstyti apie kitus metus – ką čia naujo ir  patrauklaus sugalvoti?!