Atrodo, šakiečiai druską mėgsta: aplink plenero dalyvius visas renginio dienas sukosi būrelis menui neabejingų žmonių – kas pasilabinti, pasikalbėti, o kiti ir patys drįso išbandyti įvairias kūrybos technikas. Organizatorių nuotr.
„Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti?“ – žodžiais iš Evangelijos klausia jauni kraštiečiai menininkai ir vedasi į buvusios Šakių „Žiburio“ gimnazijos kiemelį. Ten nuo pirmadienio iki šiandien vyksta vasaros pleneras „Sūdyta“, atskleidžiantis, kur savojo krašto „druskos“ ieško Eglė Tamulytė, Indrė Siaurusevičiūtė, Vaiva Frančiakaitė ir Kęstutis Dovydaitis. Tai nauja idėja, turinti potencialo tapti kasmetine tradicija.
Kūrybingas požiūris
Kaip gimė „Sūdyta“? Ar Šakiams tikrai trūksta druskos? Iš Griškabūdžio kilusi menininkė Eglė Tamulytė, nuo 2020 m. naudojanti kūrybinį slapyvardį Aglaja Ray, sako, kad viskas prasidėjo nuo penkių valandų pokalbio „po šimto metų“ su šakiete tapytoja Indre Siaurusevičiūte. Indrė ir yra šio vasaros plenero idėjos autorė ir geriausias įrodymas, jog geros idėjos greitai sėjamos ir virsta vaisiais. Vasaros pradžioje abi menininkės aptarė, kokia idėja vežtų, kaip galėtų atrodyti pleneras, kas jame dalyvautų, o liepos mėnesio 18 d. jau visi galėjo tapti plenero dalimi. Kad projektiniai ir finansiniai formalumai būtų paprastesni, Griškabūdyje veikianti „Gyvenimo mokykla“ tapo renginio organizatoriumi, o Indrė – projekto vadove. Ji garsiai mąsto: „Šakių rajono Meno mokyklos Dailės skyrius ugdo vaikus, kai kurie ir toliau savo žinias gilina Vilniaus dailės akademijoje, tampa profesionaliais menininkais, bet Šakiuose jų parodų nėra daug. Todėl norėjome suburti profesionalius Sūduvos krašto menininkus, turinčius akademinį išsilavinimą, ir skatinti gyventojų lankymosi meno renginiuose praktiką.“ Pavadinimas „Sūdyta“ gimė sijojant minčių lietų. „Šiemet minimi Sūduvos metai – kodėl jų nešvęsti kūrybingai? Įrodyta, kad menas žmogui toks pat svarbus kaip druskos vartojimas“, – minčių vingiais veda plenero organizatorės. Prie Eglės ir Indrės prisijungė Vaiva ir Kęstutis. Būta ir daugiau pakvietimų iš mūsų krašto kilusiems profesionalams, bet vasaros sezonas menininkams dažniausiai yra pilnas kūrybinių projektų, todėl galbūt šį kvartetą, jei tradicijai bus lemta gyvuoti, kitąmet papildys ir kiti.
Išnarstė Šakius po sluoksnį
Permainingas lietuviškas oras plenerui nebuvo kliūtis. Kai vis lynojo, kūryba vyko palapinėje, o kai užkaitino, pievelėje prie buvusios gimnazijos. Menininkams kompaniją palaikė bičiuliai, buvę mokytojai, šiaip smalsuoliai. Visi atėjusieji galėjo ne tik pasidairyti, kaip atrodo profesionalo kūrybinis procesas, bet ir patys išbandyti vieną ar kitą kūrybinę techniką. Atėjusieji į kiemelį dažniausiai sutikdavo moteriškąjį plenero flangą, nes Kęstučio skulptūros kuriamos jo dirbtuvėse. Tačiau, kai laimė šypsosi, gali sutikti ir jį patį. Skulptorius prasitaria, kad šiuo metu gimsta origami skulptūra. Šis popieriaus lankstymo menas siejamas su japonų kultūra, o K. Dovydaitis trapų popierinį origami pavers bronzos skulptūra. Kokia ji bus? Menininkas šypsosi ir sako, kad tai bus maždaug 80 centimetrų dydžio zuikis. Jau pasvarsto, ir kurioje miesto vietoje jį „patupdyti“. Visi pasijuokiame, kad geriausia būtų tokioje, kur nevažinėja automobiliai, kad neištiktų alėja žingsniavusios mergaitės likimas. Skulptūros baigimo teks dar luktelėti iki pavasario.
Užmetus akį į Indrės drobes, jautiesi užkalbintas skvarbiu žvilgsniu į tave žvelgiančių moterų. Tapytoja sako nėrusi į Šakius keliais sluoksniais: „Man Šakiai siejasi su varnomis… bet Varniai jau yra. Tada pradėjau dėlioti mintis, kad šakietė skamba tarsi šarkietė, tarsi šarka. Moteris – šakietė – šarkietė – šarka“.
Kitas sluoksnis, kuris menininkei atsivėrė mąstant apie Šakius, kad kadaise čia plytėjo dideli plotai miškų, o dabar nebeliko senų girių, kur nuėjęs atsišlieji į storakamienį medį ir pajunti gamtos energiją. Dvasią pripildantys gamtos lobiai buvo tarsi iškeisti į derlingas žemes, kurios peni kūną. Iš miškų teliko miškų ūkiai.
Grafikė Vaiva sako, kad jos kūryba reikalauja „sterilesnės aplinkos“ nei lauko sąlygos, todėl plenero dienomis ji daugiau eskizuoja, o namuose vėliau jau darbuojasi iš peties. Jos idėja – sukurti iliustracijų knygą apie Šakius – savotišką savo jausmų, susijusių su Šakiais, atlasą. Tai bus ne apie lankytinas vietas ar objektus, o apie tai, kokius Šakius širdyje nešiojasi grafikė. Nors pastaruosius penkerius metus Vaiva nuo gimtojo miestelio nutolusi, o darbiniais ir kūrybiniais reikalais sukasi uostamiestyje, jai patinka stebėti, kaip keičiasi Šakiai.
Tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė-Aglaja Ray pasakoja, kad kūryba jai yra įrankis apmąstyti gyvenimą, analizuoti vykstančius reiškinius, tyrinėti ir reflektuoti idėjas – nuo spalvingo abstraktaus eksperimento iki analitinės filosofinės iliustracijos. Daug galvojusi apie tai, kaip nori prabilti plenere „Sūdyta“, ji prisipažįsta sustojusi ties Evangelijos eilute: „Jėzus bylojo savo mokiniams: „Jūs žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.“
Eglė Šakius ir rajoną, net ir visą Sūduvą, mato kaip agrarinį kraštą, bet be jokio pasišaipymo ar ironijos: „Juk pati esu iš Griškabūdžio! Kažkaip gimė tokios asociacijos agrarinis ūkis + sportas.“ Todėl po truputį, naudojant mišrią techniką, ėmė gimti savotiški, kaip ji pati įvardija, Sūduvos kaubojų portretai. Barzdotas dėdė, pas kurį atvyko sūnėnas iš miesto,– tarpdantyje styranti rugio varpa, teniso kepuraitė, smagus ir lėtas gyvenimas kaime.
„Pastaruoju metu labai daug kur dalyvauju, kai ką ir pati organizuoju, todėl semiuosi įkvėpimo iš sutiktų žmonių ir kolegų menininkų. Šiuo metu jaučiuosi įkvėpta gatvės menininkų ir grafiti meistrų, – pasakoja Eglė.
Menininkų plenero „Sūdyta“ parodos atidarymas vyks rugpjūčio 5d. Šakių kultūros centre. Renginio metu bus galima išvysti specialų performansą, vyks ir plenere sukurtų darbų aukcionas. O šiandien, penktadienį, visą dieną vyks įvairios veiklos, o 18 val. visi laukiami plenero uždaryme ir smagiose vaišėse.
Išnarstė Šakius po sluoksnį
Permainingas lietuviškas oras plenerui nebuvo kliūtis. Kai vis lynojo, kūryba vyko palapinėje, o kai užkaitino, pievelėje prie buvusios gimnazijos. Menininkams kompaniją palaikė bičiuliai, buvę mokytojai, šiaip smalsuoliai. Visi atėjusieji galėjo ne tik pasidairyti, kaip atrodo profesionalo kūrybinis procesas, bet ir patys išbandyti vieną ar kitą kūrybinę techniką. Atėjusieji į kiemelį dažniausiai sutikdavo moteriškąjį plenero flangą, nes Kęstučio skulptūros kuriamos jo dirbtuvėse. Tačiau, kai laimė šypsosi, gali sutikti ir jį patį. Skulptorius prasitaria, kad šiuo metu gimsta origami skulptūra. Šis popieriaus lankstymo menas siejamas su japonų kultūra, o K. Dovydaitis trapų popierinį origami pavers bronzos skulptūra. Kokia ji bus? Menininkas šypsosi ir sako, kad tai bus maždaug 80 centimetrų dydžio zuikis. Jau pasvarsto, ir kurioje miesto vietoje jį „patupdyti“. Visi pasijuokiame, kad geriausia būtų tokioje, kur nevažinėja automobiliai, kad neištiktų alėja žingsniavusios mergaitės likimas. Skulptūros baigimo teks dar luktelėti iki pavasario.
Užmetus akį į Indrės drobes, jautiesi užkalbintas skvarbiu žvilgsniu į tave žvelgiančių moterų. Tapytoja sako nėrusi į Šakius keliais sluoksniais: „Man Šakiai siejasi su varnomis… bet Varniai jau yra. Tada pradėjau dėlioti mintis, kad šakietė skamba tarsi šarkietė, tarsi šarka. Moteris – šakietė – šarkietė – šarka“.
Kitas sluoksnis, kuris menininkei atsivėrė mąstant apie Šakius, kad kadaise čia plytėjo dideli plotai miškų, o dabar nebeliko senų girių, kur nuėjęs atsišlieji į storakamienį medį ir pajunti gamtos energiją. Dvasią pripildantys gamtos lobiai buvo tarsi iškeisti į derlingas žemes, kurios peni kūną. Iš miškų teliko miškų ūkiai.
Grafikė Vaiva sako, kad jos kūryba reikalauja „sterilesnės aplinkos“ nei lauko sąlygos, todėl plenero dienomis ji daugiau eskizuoja, o namuose vėliau jau darbuojasi iš peties. Jos idėja – sukurti iliustracijų knygą apie Šakius – savotišką savo jausmų, susijusių su Šakiais, atlasą. Tai bus ne apie lankytinas vietas ar objektus, o apie tai, kokius Šakius širdyje nešiojasi grafikė. Nors pastaruosius penkerius metus Vaiva nuo gimtojo miestelio nutolusi, o darbiniais ir kūrybiniais reikalais sukasi uostamiestyje, jai patinka stebėti, kaip keičiasi Šakiai.
Tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė-Aglaja Ray pasakoja, kad kūryba jai yra įrankis apmąstyti gyvenimą, analizuoti vykstančius reiškinius, tyrinėti ir reflektuoti idėjas – nuo spalvingo abstraktaus eksperimento iki analitinės filosofinės iliustracijos. Daug galvojusi apie tai, kaip nori prabilti plenere „Sūdyta“, ji prisipažįsta sustojusi ties Evangelijos eilute: „Jėzus bylojo savo mokiniams: „Jūs žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.“
Eglė Šakius ir rajoną, net ir visą Sūduvą, mato kaip agrarinį kraštą, bet be jokio pasišaipymo ar ironijos: „Juk pati esu iš Griškabūdžio! Kažkaip gimė tokios asociacijos agrarinis ūkis + sportas.“ Todėl po truputį, naudojant mišrią techniką, ėmė gimti savotiški, kaip ji pati įvardija, Sūduvos kaubojų portretai. Barzdotas dėdė, pas kurį atvyko sūnėnas iš miesto,– tarpdantyje styranti rugio varpa, teniso kepuraitė, smagus ir lėtas gyvenimas kaime.
„Pastaruoju metu labai daug kur dalyvauju, kai ką ir pati organizuoju, todėl semiuosi įkvėpimo iš sutiktų žmonių ir kolegų menininkų. Šiuo metu jaučiuosi įkvėpta gatvės menininkų ir grafiti meistrų, – pasakoja Eglė.
Menininkų plenero „Sūdyta“ parodos atidarymas vyks rugpjūčio 5d. Šakių kultūros centre. Renginio metu bus galima išvysti specialų performansą, vyks ir plenere sukurtų darbų aukcionas. O šiandien, penktadienį, visą dieną vyks įvairios veiklos, o 18 val. visi laukiami plenero uždaryme ir smagiose vaišėse.
Lina Morkūnienė
Arūnė iš Griškabūdžio:
