J. Lingio parke prie laužo tradiciškai susirinkę šakiečiai laisvės gynėjus pagerbė patriotinėmis dainomis, susitelkimu ir vienybe. Tą vakarą susirinkusieji mintimis buvo ne tik su prieš 32-ejus metus žuvusiais tautiečiais, bet ir už savo laisvę kovojančiais ukrainiečiais. D. Pavalkio nuotr.
Kaip ir kasmet, bendrystėje paminėti Laisvės gynėjų dieną ir pagerbti žuvusiųjų atminimą norintys kraštiečiai turėjo gausų pasirinkimą – dažname rajono kampelyje Sausio 13-ąją ar net išvakarėse vyko pačių įvairiausių formų renginiai, minėjimai. Tiesa, suspėjome apsilankyti toli gražu ne visuose, tačiau persmelkusi bendra atmosfera dar kartą iliustravo šio prieš 32-ejus metus įvykusio reiškinio fenomenalumą. Jį atskleidė ne tik kalbose nuskambėję istoriniai faktai, bet ir išryškėjęs akivaizdus kalbėjusiųjų, organizavusiųjų, dalyvavusiųjų, ir, tiesą sakant, kiekvieno iš mūsų su šiais įvykiais mezgamas individualus santykis – nors ir skirtingas, bet ne skaldantis, o papildantis, sukuriantis bendrą visumą, simbolizuojančią įvairiais rakursais liudijamą atmintį, o kartu atspindinčią ir tai, kuo gyvename šiandien.
Praeitis yra dabartyje, o visa dabartis kuria ateitį
Penktadienio rytą Šakių rajono viešosios bibliotekos languose uždegtos akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“ žvakelės ruseno jaukiame šurmulyje. Į kraštiečio tapytojo Algio Augustaičio darbais pasipuošusią biblioteką suplūdo minia Šakių „Žiburio“ gimnazijos moksleivių bei keletas vyresnių entuziastų, nusiteikusių ne tik apžiūrėti naująją parodą, bet ir išbandyti savo jėgas žiniakovėje „Laisvės varpo liudijimas“. Svečius pasitikusi bibliotekos direktorė Kristina Lebedžinskienė po žuvusiesiems pagerbti skirtos tylos minutės į susirinkusius kreipėsi pabrėždama, jog visi atmintį liudija savaip, net ir kasdieniais veiksmais, nes būtent taip statoma valstybė, dėl kurios ir buvo paaukotos gyvybės.
„Kurdami savo ir savo aplinkos nuotaiką, gerovę, kiekvieną dieną liudijame įvairių istorinių įvykių atmintį. Statydami valstybę, o juk statome ją kasdien, kiekviena smulkmena, kiekvienu pasiekimu, netgi kiekvienu asmeniniu laimėjimu, kuriančiu mūsų pasitenkinimą, laimę, kuriame ir valstybės laimę, gerovę. Nebūtina nuversti didžiulius kalnus, atlikti labai didelius žygdarbius, nes ne kiekvienai kartai tai lemta. Ir duok, Dieve, kad tokių sausio 13-ųjų daugiau nebūtų“, – kalbėjo K. Lebedžinskienė.
Linos Eringienės ir Onutės Jasinskienės parengtos žiniakovės dalyviai susidūrė su mūsų rajono, Lietuvos bei pasaulio istoriją aprėpiančiais klausimais. Tokia Laisvės gynėjų dienos minėjimo forma buvo pasirinkta neatsitiktinai. Pasak L. Eringienės, bėgantis laikas, vis tolinantis jaunąją kartą nuo įvykių, diktuoja sąlygas, jog minėjimams reikia ieškoti naujų prieigų.
„Pagalvojome, o kodėl mums nepažiūrėjus į tuos įvykius platesniu žvilgsniu, paskatinant susimąstyti, kodėl atsitiko tai, kas atsitiko. Mūsų kartai viskas aišku, mes žinome, mes gyvenome tada. Minėjimuose metai iš metų rodomos nuotraukos, kartojamos pavardės, tai nėra blogai, to irgi reikia. Tačiau reikia ir kiek kitokių prieigų, ypač jaunimui. Jie turi plačiau suvokti ir politinę situaciją, aplinkybes“, – įžvalgomis dalijosi L. Eringienė.
Savaip Sausio 13-ąją įprasmino ir bibliotekos vaikų literatūros skyrius – organizuota edukacija „Laisvė būti. Laivė augti. Laisvė svajoti“. Jos metu pradinių klasių moksleiviai vaišinosi neužmirštuolių arbata, improvizuotuose piešinėliuose komponavo džiovintas neužmirštuolių šakeles, taip mėgindami išreikšti laisvę kaip jausmą.
Vieniems istorija, kitiems – gyvenimas
Prie Kudirkos Naumiesčio kultūros padalinio esančioje aikštėje pavakaryje įsižiebę laužai šildė susirinkusius pasiklausyti gimnazijos moksleivių atliekamos literatūrinės muzikinės programos „Ačiū už laisvę“. Mokinių pristatyta lemtingosios nakties įvykių istorinė apybraiža veikiausiai kiek kitaip nei kitus palietė minioje stovėjusį Antaną Varankovą. Tai, su kuo daugelis susiduria tik skaitydami knygas, žiūrėdami filmuotą medžiagą ar klausydamiesi pasakojimų, jam teko išgyventi pačiam. Sausio 13-ąją prie parlamento rūmų budėjęs savanoris A. Varankovas teigė, jog, pagalvojus apie tą naktį, pirmiausia iškyla vienas itin ryškus prisiminimas – akimirka, kai spengiančią tylą pakeitė daina.
„Baimės nebuvo, tik žudanti tyla ir nežinia. Šaudymai aptyko, žmonių buvo kiek apmažėję, bet Gedimino prospektu pradėjo masiškai plūsti vilniečiai. Laikėsi nežmoniška tyla, spengianti tyla. Bet už 10–20 metrų nuo mūsų kažkas užtraukė „Balnokit, broliai, žirgus“. Tą dainą ir pats dainavęs daug sykių esu, girdėjęs begalę kartų. Bet šįkart daina buvo atlikta ne iš širdies, o, sakyčiau, iš sielos. Visas kūnas pagaugais ėjo, nuo pat pirmų žodžių. Tai išvadavo mus“, – prisiminė A. Varankovas.
Anot vyro, laisvę stojusių ginti kovos draugų gretos skaudžiai retėja, tad įvykių liudininkams labai svarbu dalintis patirtimi, emocijomis, mat kiekvieno išgyvenimai yra autentiški.
„Tuo laikotarpiu sutikau pačius geriausius žmones, su kiekvieno netektimi didžiulė tuštuma atsiranda. Prisiminkime tuos įvykius tie, kurie dalyvavome, papasakokime savo vaikams, anūkams, pažįstamiems, kaip ten buvo, nes kiekvienas mes, būdami skirtingi, skirtingai matėme tuos įvykius, drįsčiau pasakyti, kad kiekvienas skirtingai tą laisvę supratome, nes bendro apibrėžimo, kas ta laisvė, juk nebuvo“, – kalbėjo laisvės gynėjas.
Laisvė neturi sienų
Neatsiejamu renginių akcentu tapo duoklė Ukrainai. Gelgaudiškio turgaus aikštėje žuvusius už laisvę pagerbę kraštiečiai tą vakarą atidarė iki vasario 16 d. veiksiančią lauko parodą „Nepasmerktas ukrainiečių genocidas kartojasi“, kurioje pristatomos koncentruotos dviejų tautų istorijos žinios, įprasminamos Lietuvos ir Ukrainos laisvės kovų paralelės.
„Per tris dešimtmečius gyvendami laisvoje Lietuvoje galbūt buvome šiek tiek primiršę laisvės kainą. Apie tai priminė praėjusiais metais Ukrainoje prasidėję įvykiai, karas. Tai dar kartą mums parodė, kad laisvė neturi sienų, laisvė nežino tautos vardo, ji yra kiekvieno mūsų širdyje, kiekvieno mūsų mintyse. Tiek, kiek mes galime, norime už ją kovoti, tiek šiandien ir turime laisvės“, – pristatydama parodą kalbėjo Šakių kultūros centro Gelgaudiškio padalinio vadovė Diana Šležienė.
Širdimis su Ukraina buvo ir prie laužo J. Lingio parke susirinkę šakiečiai. Čia žodį tarė įvykius iš arti matęs, į karo niokojamą šalį techniką gabenantis kraštietis Antanas Albrektas.
„Šiuo metu tikrai labai sunku Ukrainoje, teko ir man girdėti kaukiančias sirenas, sunku tai įsivaizduoti, bet žmonės ten įpratę į sirenas net nekreipti dėmesio. Nors yra rodyklės, slėptuvės. Sunku patikėti jų pasiryžimu gintis. Jie labai vertina visus atvykusius su pagalba, parama. Supratę, jog esi lietuvis, dažniausiai apsikabinę verkia. Aš prašau, kad nors po eurą, nors po kiek paremkime juos. Jei ukrainiečiai apsigins, atgal gausime neapsakomai daugiau“, – ragino vyras.
Išsekus kalboms, pritilus dainoms, susitelkimu ir rimtimi persmelktą vakarą vainikavo Rimos Rauktienės išsakyta mintis, ko gero, apibendrinusi ir savyje sutalpinusi visų tą dieną vykusių minėjimų esmę: „Stovėkime toje vienybės laužo šviesoje, džiaukimės, kad turime vieni kitus, ir tegul kiekviena ta žiežirba, išeinanti iš šio didžiulio laužo, lekia ten, kur mes norime nusiųsti savo šilumos.“
„Kurdami savo ir savo aplinkos nuotaiką, gerovę, kiekvieną dieną liudijame įvairių istorinių įvykių atmintį. Statydami valstybę, o juk statome ją kasdien, kiekviena smulkmena, kiekvienu pasiekimu, netgi kiekvienu asmeniniu laimėjimu, kuriančiu mūsų pasitenkinimą, laimę, kuriame ir valstybės laimę, gerovę. Nebūtina nuversti didžiulius kalnus, atlikti labai didelius žygdarbius, nes ne kiekvienai kartai tai lemta. Ir duok, Dieve, kad tokių sausio 13-ųjų daugiau nebūtų“, – kalbėjo K. Lebedžinskienė.
Linos Eringienės ir Onutės Jasinskienės parengtos žiniakovės dalyviai susidūrė su mūsų rajono, Lietuvos bei pasaulio istoriją aprėpiančiais klausimais. Tokia Laisvės gynėjų dienos minėjimo forma buvo pasirinkta neatsitiktinai. Pasak L. Eringienės, bėgantis laikas, vis tolinantis jaunąją kartą nuo įvykių, diktuoja sąlygas, jog minėjimams reikia ieškoti naujų prieigų.
„Pagalvojome, o kodėl mums nepažiūrėjus į tuos įvykius platesniu žvilgsniu, paskatinant susimąstyti, kodėl atsitiko tai, kas atsitiko. Mūsų kartai viskas aišku, mes žinome, mes gyvenome tada. Minėjimuose metai iš metų rodomos nuotraukos, kartojamos pavardės, tai nėra blogai, to irgi reikia. Tačiau reikia ir kiek kitokių prieigų, ypač jaunimui. Jie turi plačiau suvokti ir politinę situaciją, aplinkybes“, – įžvalgomis dalijosi L. Eringienė.
Savaip Sausio 13-ąją įprasmino ir bibliotekos vaikų literatūros skyrius – organizuota edukacija „Laisvė būti. Laivė augti. Laisvė svajoti“. Jos metu pradinių klasių moksleiviai vaišinosi neužmirštuolių arbata, improvizuotuose piešinėliuose komponavo džiovintas neužmirštuolių šakeles, taip mėgindami išreikšti laisvę kaip jausmą.
Vieniems istorija, kitiems – gyvenimas
Prie Kudirkos Naumiesčio kultūros padalinio esančioje aikštėje pavakaryje įsižiebę laužai šildė susirinkusius pasiklausyti gimnazijos moksleivių atliekamos literatūrinės muzikinės programos „Ačiū už laisvę“. Mokinių pristatyta lemtingosios nakties įvykių istorinė apybraiža veikiausiai kiek kitaip nei kitus palietė minioje stovėjusį Antaną Varankovą. Tai, su kuo daugelis susiduria tik skaitydami knygas, žiūrėdami filmuotą medžiagą ar klausydamiesi pasakojimų, jam teko išgyventi pačiam. Sausio 13-ąją prie parlamento rūmų budėjęs savanoris A. Varankovas teigė, jog, pagalvojus apie tą naktį, pirmiausia iškyla vienas itin ryškus prisiminimas – akimirka, kai spengiančią tylą pakeitė daina.
„Baimės nebuvo, tik žudanti tyla ir nežinia. Šaudymai aptyko, žmonių buvo kiek apmažėję, bet Gedimino prospektu pradėjo masiškai plūsti vilniečiai. Laikėsi nežmoniška tyla, spengianti tyla. Bet už 10–20 metrų nuo mūsų kažkas užtraukė „Balnokit, broliai, žirgus“. Tą dainą ir pats dainavęs daug sykių esu, girdėjęs begalę kartų. Bet šįkart daina buvo atlikta ne iš širdies, o, sakyčiau, iš sielos. Visas kūnas pagaugais ėjo, nuo pat pirmų žodžių. Tai išvadavo mus“, – prisiminė A. Varankovas.
Anot vyro, laisvę stojusių ginti kovos draugų gretos skaudžiai retėja, tad įvykių liudininkams labai svarbu dalintis patirtimi, emocijomis, mat kiekvieno išgyvenimai yra autentiški.
„Tuo laikotarpiu sutikau pačius geriausius žmones, su kiekvieno netektimi didžiulė tuštuma atsiranda. Prisiminkime tuos įvykius tie, kurie dalyvavome, papasakokime savo vaikams, anūkams, pažįstamiems, kaip ten buvo, nes kiekvienas mes, būdami skirtingi, skirtingai matėme tuos įvykius, drįsčiau pasakyti, kad kiekvienas skirtingai tą laisvę supratome, nes bendro apibrėžimo, kas ta laisvė, juk nebuvo“, – kalbėjo laisvės gynėjas.
Laisvė neturi sienų
Neatsiejamu renginių akcentu tapo duoklė Ukrainai. Gelgaudiškio turgaus aikštėje žuvusius už laisvę pagerbę kraštiečiai tą vakarą atidarė iki vasario 16 d. veiksiančią lauko parodą „Nepasmerktas ukrainiečių genocidas kartojasi“, kurioje pristatomos koncentruotos dviejų tautų istorijos žinios, įprasminamos Lietuvos ir Ukrainos laisvės kovų paralelės.
„Per tris dešimtmečius gyvendami laisvoje Lietuvoje galbūt buvome šiek tiek primiršę laisvės kainą. Apie tai priminė praėjusiais metais Ukrainoje prasidėję įvykiai, karas. Tai dar kartą mums parodė, kad laisvė neturi sienų, laisvė nežino tautos vardo, ji yra kiekvieno mūsų širdyje, kiekvieno mūsų mintyse. Tiek, kiek mes galime, norime už ją kovoti, tiek šiandien ir turime laisvės“, – pristatydama parodą kalbėjo Šakių kultūros centro Gelgaudiškio padalinio vadovė Diana Šležienė.
Širdimis su Ukraina buvo ir prie laužo J. Lingio parke susirinkę šakiečiai. Čia žodį tarė įvykius iš arti matęs, į karo niokojamą šalį techniką gabenantis kraštietis Antanas Albrektas.
„Šiuo metu tikrai labai sunku Ukrainoje, teko ir man girdėti kaukiančias sirenas, sunku tai įsivaizduoti, bet žmonės ten įpratę į sirenas net nekreipti dėmesio. Nors yra rodyklės, slėptuvės. Sunku patikėti jų pasiryžimu gintis. Jie labai vertina visus atvykusius su pagalba, parama. Supratę, jog esi lietuvis, dažniausiai apsikabinę verkia. Aš prašau, kad nors po eurą, nors po kiek paremkime juos. Jei ukrainiečiai apsigins, atgal gausime neapsakomai daugiau“, – ragino vyras.
Išsekus kalboms, pritilus dainoms, susitelkimu ir rimtimi persmelktą vakarą vainikavo Rimos Rauktienės išsakyta mintis, ko gero, apibendrinusi ir savyje sutalpinusi visų tą dieną vykusių minėjimų esmę: „Stovėkime toje vienybės laužo šviesoje, džiaukimės, kad turime vieni kitus, ir tegul kiekviena ta žiežirba, išeinanti iš šio didžiulio laužo, lekia ten, kur mes norime nusiųsti savo šilumos.“
Agnė Kereišiūtė
Arūnė iš Griškabūdžio:
