Žolinė – tai ne tik  Švč. Mergelės Marijos paėmimo Dangun diena. Tai besibaigiančios vasaros šventė. Nors vasaros burtai dar keri, tačiau dienos pamažu eina trumpyn. Soduose medžių šakos jau apsunkę nuo nokstančių ar jau prinokusių vaisių, o daržuose sunkias galvas jau panarino saulėgrąžos. Vis garsiau vakarais svirpia žiogai – besibaigiančios vasaros pranašai.

Todėl Žolinių šventė kartu ir  padėkos už visas vasaros gėrybes, derliaus paaukojimo ir pašventinimo,  atsisveikinimo su želmenimis bei gėlėmis diena. Lietuvoje jau tapo tradicija, kad Žolinės rytas prasideda šventinėmis mišiomis, kurių pabaigoje šventinami žmonių atsinešti augalai, tą dieną suvažiuoja giminės kartu pabūti ir paviešėti, prisimenami ir paminimi artimi žmonės išėję Anapilin.  

 
Senovės baltai Žolinę skyrė apeigoms didžiajai Deivei gimdytojai Ladai. Priėmus krikščionybę, šios deivės gimdytojos vieton stojo Motina - Mergelė Marija. Ir visai nesvarbu, kokiai dievybei meldžiamasi ar aukojama, Žolinės papročiuose galima įžvelgti labai ryškų pagarbos ir padėkos gamtai aspektą. Mums, nuo gamtos nutolusiems žemdirbių palikuonims, šiandien jau sunku suvokti senovėje tarp žmogaus ir Visatos egzistavusi ryšį, tačiau mūsų protėviai tikėjo, kad kunigo pašventintos žolelės, tarytum išimtos iš Dievo motinos karsto, įgyja stebuklingų savybių. Šventintas varpas jie pavasarį sutrindavo ir suberdavo į sėjamus javus, kad apsaugotų pasėlius ir užaugtų geras derlius. Buvo tikima, jog per Žolinę pašventintų gėlių negalima išmesti, nes namus aplankys nelaimė. Todėl jei dėl kurios priežasties blogai išdžiovintos gėlės supelydavo, jas sudegindavo ir išbarstydavo laukuose, sode, darželiuose, kad nesiveistų kirminai ir kiti vabalai. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų. Užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus. Sunkiai sergančius ligonius gydydavo  Žolinių dieną  pašventintomis vaistažolėmis.