Asta GVILDIENĖ

Rugsėjo 23 d. 6 val. 10 min. įvyks rudens lygiadienis, tuomet Saulės disko centras atsidurs dangaus pusiaujo ir ekliptikos sankirtos taške – Saulė pereis į dangaus pietų pusrutulį. Tada visoje Žemėje, išskyrus ašigalių sritis, dienos trukmė bus beveik lygi nakties trukmei.

Nuotr. Lietuvoje atgaivinamos senosios pagoniškos tradicijos – vyksta šiaudinio ožio „aukojimo“ apeigos.

Po lygiadienio Šiauriniame Žemės pusrutulyje prasideda astronominis ruduo. Paprastai rudens lygiadienis būna rugsėjo 22 – 23 dieną, o iš tikrųjų, tamsusis paros laikas prilygsta šviesiajam laikui kiek vėliau, rugsėjo 25 – 26 dienomis, nes Saulės šviesos spinduliai, skverbdamiesi pro Žemės atmosferą tarsi pro kokį lešį, lūžta ir šiek tiek prailgina šviesiąją paros dalį.

 
Žmogaus gyvenimas yra tampriai susijęs su aplinka, kurioje jis gyvena: gamta ir klimatas stipriai įtakoja žmogaus elgseną. Kiekvieno žmogaus gyvenimas turi ritmą, kurį apsprendžia gamtos ritmas: susipynę gamtos ir darbo ritmai tampa to krašto, šalies tradicijomis. Žodis „tradicija“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „traditio“, reiškiančio perdavimą, pasakojimą. Kaip teigė pirmasis pasaulyje istorikas Herodotas, jei kas nors leistų žmonėms iš visų papročių išsirinkti geriausius ir gražiausius, tai kiekvienas, susipažinęs su jais, pasirinktų savuosius.

Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje tradiciškai buvo nuo seno laikoma švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui, jam aukojami gyvuliai. Būdavo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi būdavo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“ Rudens lygiadienio metu šiandieninėje Lietuvoje atgaivinamos senosios pagoniškos tradicijos – vyksta šiaudinio ožio „aukojimo“ apeigos, kurių metu skamba senovinė muzika, deginamos šiaudų skulptūros.

Rudens lygiadienis – tai liūdnas atsisveikinimas su Saule ir jos šiluma, dienos darosi vis trumpesnės už naktį,  prasideda naujas laikas. Šalta žiema atspindi laikiną gamtos mirtį ir trumpalaikį blogio jėgų triumfą. Tai kovos su tamsos jėgomis laikas, kai būtina pasirinkti, kurioje pusėje liksi – šviesos ar tamsos. Rudens lygiadienis buvo laikomas tuo tašku, kai pavėlavusiems suteikiama dar viena galimybė apsispręsti. Jis pažymi metų pabaigą, o pavasario lygiadienis – metų pradžią.  

„Kaip Danguje, taip ir Žemėje“, o tai reiškia, kad net toks didelis laiko ciklas, kaip kosminių epochų kaita, atsispindi ir mūsų žemiškame gyvenime – metų laikų kaitoje. Prasideda pats sunkiausias metų periodas, kai reikia pažaboti blogį pačiame savyje. Tai laikas, kai atskiriami pelai nuo grūdų. Per rudens lygiadienį išeinanti žiemoti Saulė Žemėje palieka gabalėlį savo dieviško spindėjimo – ugnį, kuri nepavaldi tamsos ir griovimo jėgoms. Tai nakties šventė. Tamsoje deganti  liepsna simbolizuoja tiesą tamsos pasaulyje, skendinčiame nuodėmėse ir netikėjime. Šildanti ir apjungianti žmones dieviška ugnis,  lyg švyturys dega tamsoje; ji padeda mums surasti tikrąjį kelią, dorai pragyventi iki pavasario, kai Saulė vėl sugrįš visame savo gražume ir didingume – prasidės Nauja diena.