Giedrė PLEČKAITYTĖ

Griškabūdžio vidurinės mokyklos technologijų mokytoja, tautodailininkė Jūratė Šnipienė Žemės ūkio ministerijoje šiemet sertifikavo šiaudinių dirbinių produkciją. Dukters Agnės paskatinta sertifikuoti savo gaminius tautodailininkė mano, kad žmonės vis dažniau prisimena tai, kas jau seniai pamiršta.

Nuotr. Tautodailininkė J. Šnipienė šiemet sertifikavo tautinio paveldo produktus iš šiaudų.  

Įgijo sertifikatą

Šiuolaikiniame pasaulyje pastebima, jog pamažu daugėja žmonių, siekiančiųjų išlaikyti senovines tradicijas. Tautodailininkų bendrijos „Dailius“ narė, Griškabūdžio vidurinės mokyklos technologijų mokytoja Jūratė Šnipienė yra vienintelė rajone, kuri šiemet Žemės ūkio ministerijoje sertifikavo tautinio paveldo produktus iš šiaudų. Įgytas sertifikatas patvirtina tai, kad pagal šimtametes tradicijas ji gamina šiaudinius sodus, žvaigždes, eglutės žaisliukus, girliandas. Tautodailininkę siekti sertifikato šiaudinių sodų ir kitų dirbinių vėrimo srityje paskatino jos dukra. „Dukra Agnė Žemės ūkio ministerijoje atliko praktiką ir pasakė: „tai ko mes negalime sertifikuoti“. Parodė, kaip turi atrodyti visi dokumentai, tada mes viską surašėme“,- pasakojo J. Šnipienė. Siekdama sertifikuoti šiaudinius tautinio paveldo gaminius, moteris turėjo įrodyti iš ko išmoko verti šiaudinukus, juos išsamiai aprašyti ir apginti.

 
Rankdarbiai gimsta prie televizoriaus

Sodų ir kitų šiaudinukų vėrimu J. Šnipienė susidomėjo dar jaunystėje. „Buvo mano tėvų sidabrinės vestuvės ir jie iš vienos pusseserės dovanų gavo sodą. Paskui nusižiūrėjusi panašų sodą padarė sesuo. Pagalvojau, kodėl gi aš negaliu taip padaryti? Aš tiktai telefonu su sese pasikalbėjau, kaip veriami tie sodai ir suvėriau“,- apie pirmojo sodo, kuris prilygo tėvams dovanotajam, suvėrimą pasakojo J. Šnipienė. Apskritai iš nagingų žmonių giminės kilusi moteris neslėpė, jog tokiam pomėgiui įtakos turi ir genai.

Tai, kad rankdarbiai mėgstamas užsiėmimas, liudija namų aplinka, kurioje nestinga pačių įvairiausių grožybių. Moters namai pilni įvairiausių rankdarbių, nuo sodų, kryželiu siuvinėtų paveikslų iki karpinių, atvirukų. Meilę rankdarbiams paveldėjo ir vyriausioji šeimos atžala - duktė Agnė. Tad iš kur moterys šiuo nepaliaujamo bėgimo metu atranda laiko kūrybai? Apie tai Agnė atviravo: „Taigi nesėdime dykos prie televizoriaus. Mes nežiūrime televizoriaus, tik jo klausome ir darome rankdarbius“.

Patys didžiausi ir bene sudėtingiausi J. Šnipienės veriami šiaudiniai gaminiai yra sodai. Beje, senovėje sodai turėdavę daug reikšmių. Sodas yra žinomas kaip „pasaulio modelis“. Pasak J. Šnipienės, namuose kabantys sodai sugeria blogą energiją. „Senovėje per vestuves jauniesiems dovanodavo sodus. Jeigu sodas sukdavosi virš jaunųjų, tai reikšdavo, kad jis gyvastingas. Ir virš stalo juos kabindavo“, - teigė tautodailininkė. Taip pat mūsų protėviai sodus dovanodavo ir kabindavo gimus vaikui, per didžiąsias metų šventes.  

Tautodailininkė pripažino, kad kurdama sodus ne visuomet laikosi griežtų tradicijų. Dažnai ji mėgsta paimprovizuoti, verti juos šiuolaikiškai. „Į kai kuriuos sodus įdedu savo fantazijos. Tokie, kaip bažnytinis sietynas, jau neatitinka senovinių reikalavimų. Šiaip galvoju, kad aš galiu gudriau padaryti“,- juokavo tautodailininkė. O ir sodas sodui nelygus, todėl vieną jų pagaminti gali prireikti dienos, o kitą - net dviejų ar daugiau savaičių.

Technologijų mokytoja Griškabūdžio vidurinėje mokykloje dirbanti J. Šnipienė šio amato moko ir jaunąją griškabūdiečių kartą. „Dabar vaikai nori greito rezultato, tačiau šiam darbui reikia kantrybės. Čia tai suplyšo, tai sulūžo. Žiūrėk, jau kreivas ir ne toks gražus kaip mokytojos“,- teigė mokytoja. Bet apskritai, anot kūrėjos, norinčiųjų įsigyti sodų, ar kitų šiaudinių gaminių daugėja.

Mūsų laikais sodui dažniausiai teikiama tik dekoratyvinė prasmė. Ar šiuolaikiniame gyvenime šiaudinai gaminiai randa sau vietą, ar jie turi atrasti savo erdvę, apie tai paklausta tautodailininkė atsakė: „Aišku turi kažkiek atrasti. Bet viskas dabar grįžta. Praėjo tie visi blizgučiai. Dabar žmonės domisi sodais, ypač miestiečiai“.

Prieš septynerius metus J. Šnipienė kartu su savo seserimi lankėsi Amerikoje, kur pristatė šiaudinių gaminių parodą, kurią ypač šiltai sutiko šios šalies lietuvių bendruomenės nariai. Beje, Amerikos lietuviai, kad išlaikytų lietuviškas tradicijas, vėrinukus daro iš kokteilinių šiaudelių. Tautodailininkė su savo gamybos šiaudiniais vėriniais stengiasi dalyvauti visose parodose, į kurias tik būna kviečiama.