baneris leidinys

voreviciaiAsta GVILDIENĖ

„Ji tarp gėlių... Žiedai ant šilko skleidžia gamtos ir gyvenimo džiaugsmo aromatą! Jis žiūri į pakelės medžius, balas ir ieško kažkokių ženklų vandenyje! Dvi asmenybės, du kūrėjai.“ Tokiais Algimanto Vorevičiaus žodžiais gruodžio 22 dieną prasidėjo Algimanto ir Audronės šeimyninė paroda  „Dvi pusės“. Anksčiau bendrą parodą jie jau buvo surengę Akmenėje, Algimanto tėviškėje, tačiau Šakiuose tai pirmoji jų bendra kūrybos ekspozicija.

Nuotr. Pats svarbiausias ir, tikriausiai, švenčiausias dalykas Algimanto ir Audronės gyvenime – šeima ir vaikai.

Už lango sninga baltos snaigės, žmonių širdyse ramus artėjančių švenčių laukimas. Neapsakomas džiaugsmas užplūsta, kai pamatai rajono savivaldybės fojė sienas, atrodo, pražydusias rožinių, be galo švelnių spalvų gėlėmis. Iš tiesų, dvi asmenybės, du menininkai. Trapus Audronės darbų ant šilko švelnumas ir tamsių tonų Algimanto tapybos kūriniai. Abu jie kartu kaip dvi puselės ir gyvenime, ir kūryboje. Tad neatsitiktinai bendra paroda surengta prieš Šv.Kalėdas, prieš šeimos ir sielos šventę.
 
Menas, kūryba ir tarpusavio supratimas Audronę ir Algimantą lydi nuo pirmosios jų pažinties dienos Šiaulių pedagoginiame institute, kur jie mokėsi dailės ir braižybos mokytojo specialybės. „Jis buvo penktakursis, o aš – pirmakursė“, - prisimena Audronė. – „Susitikome per krikštynas ir iš karto pajutome vienas kitam abipusę simpatiją, o dar po metų aš už jo ištekėjau. Taip iki šiol ir džiaugsme, ir varge, ir kūryboje kartu.“

Savo aktyvų menininkų kelią jie pradėjo maždaug po dešimties santuokos metų, kai įsitraukė į kūrybinę įvairių stovyklų ir dailės plenerų veiklą. Už tai, pasak Audronės, jie labai dėkingi rajono savivaldybės Kultūros skyriaus darbuotojoms, kurios niekada nepamiršdavo jų į šiuos meno kūrimo renginius pakviesti.

Menotyrininkė Rimantė Tamoliūnienė pabrėžia, kad Algimanto tapybai būdingas laisvumas, išgaunamas pasitelkus ryškių spalvų kontrastus, dinamiškas kompozicijas. Jam svarbu menine kalba laisvai ir nevaržomai išreikšti savo nuotaikas, išgyvenimus, pasaulėjautą – daugiau nei gali pamatyti akys, pasinaudojant ne tik įprastais tapybos įrankiais, bet ir visai paprasta, statybose naudojama „špakliuote“.

Audronė labai džiaugiasi, kad Šakių „Žiburio“ gimnazijos vadovai, žinodami jos aistrą tapyti, suteikė jai vieną laisvą dieną per savaitę, kad ji galėtų ją paskirti kūrybai. Menininkė sako, kad darbui viską pasiruošia dar iš vakaro, kad, tik atsikėlusi, iš karto galėtų pasinerti į fantazijos ir meno pasaulį. Be paveikslų tapybos, Audronė labai mėgsta dekoruoti šiuo metu vis populiarėjančius šilkinius šalikėlius ir skareles. Taip pat džiaugiasi, kad jos kūryba darosi vis paklausesnė. Visus savo meno kūrinius ji išdovanoja ir išparduoda.

Šilko tapybos technika Lietuvoje - naujas, tačiau labai populiarus tapymo būdas, atsiradęs senovės Kinijoje, dekoruojant nuostabiuosius kimono. Pati Audronė sako, kad tapymas ant šilko – tai savotiška meditacija, padedanti atsipalaiduoti, nusiraminti, įsigilinti į kūrybos procesą ir perteikti savo jausmus bei įspūdžius.

Pasak tapytojo, menotyrininko, pedagogo Mindaugo Pauliuko, tapydama gėles ant šilko, Audronė pasiekė profesionalią brandą – ryškūs akvareliniai tonai atspindi lyriškas menininkės nuotaikas. „Darbų atlikimo kruopštumas, poetiškas pasaulio matymas, potėpio spontaniškumas ir susitelkimas į vaizduojamąjį objektą yra artimi klasikiniams šilko tapybos pavyzdžiams“, - sako jis. Labai įdomiai suderintas giluminis Audronės paveikslų fonas su pirmajame plane ypatingai jautriai nutapytomis augalų detalėmis, taip išgaunant nepakartojamą vaizdą.

„Ilgai galvojome kartu su Algiu, kaip įrėminti mano tapytus ant šilko paveikslus“, - prisimena Audronė. – „Kol vieną dieną gimė idėja - įdėti į jų tarpą rėmelius. Jei ne Algis, kuris apipavidalina mano darbus – tokio vaizdo, koks matomas dabar, tiesiog nebūtų. Labai palaikome vienas kitą ne tik kūryboje, bet ir gyvenime.“

Menininkų šeimoje nuo pirmųjų santuokos metų dažni ne tik pokalbiai apie meną ir kūrybą, bet ir prigijęs ypatingas švenčių šventimas, per tiek metų jau tapęs savotiškomis šeimos tradicijomis. Kiekvienas Šv.Kalėdas jie švenčia su Audronės tėvais Kaune, kur atvyksta ir brolis su šeima. „Ši šventė neapsieina be Kalėdų Senelio dovanų, kurios sudedamos į didelį, labai seną maišą. Jis paslapčia padedamas prie namų durų. Kai pasigirsta skambutis į duris – visi bėga pažiūrėti, bet randa tik dovanų maišą, nes Kalėdų Senelis jau būna spėjęs pabėgti“, - pasakoja Audronė. – „Tuomet vyksta dovanų dalybos. Prieš gaudamas dovanėlę, kiekvienas turi pasakyti eilėraštuką arba padainuoti dainelę.“ Visos Šv.Velykų šventės švenčiamos Akmenėje, pas Algimanto tėvus. Ten marginami ir ridenami velykiniai kiaušiniai, ruošiami velykiniai valgiai, kepami „kiškio“ pyragai.  

Šviesa ir harmonija vyrauja Audronės kūryboje todėl, kad, kaip ji pati sako, jų šeimoje – susikalbėjimas, vienas kito supratimas ir harmonija. Pats svarbiausias ir, tikriausiai, švenčiausias dalykas tapytojos ir pedagogės gyvenime – šeima ir vaikai. „Dėl jų padaryčiau viską, dėl jų taip gera sugrįžti į namus. Tai – mano ramybės oazė“, - sako Audronė. Artėjančių Naujųjų metų proga, laikraščio „Draugas“ skaitytojams ji linki  darnos šeimose ir, nors esame visi tokie skirtingi žmonės, nepamiršti atlaidumo, meilės, ramybės, harmonijos.

Comments are now closed for this entry

92

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

gustainiskiu namai

 

   
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos