Praėjusį antradienį Šakių viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Zitos Rakauskaitės – Sederevičienės trečioji knygelė „Rutkalnis“, kurią galima traktuoti kaip etnografinį leidinį, nes jame ypač daug zanavykiškos tarmės pavyzdžių bei etnografinių detalių.
Nuotr. Z. Rakauskaitė – Sederevičienė pripažino, kad rašant „Rutkalnį“, daugelio traktuojamą kaip etnografinį leidinį, mintys liejosi savaime ir jas reikėjo tik užrašyti.
„Rutkalnis“ – trečioji Z. Rakauskaitės – Sederevičienės knygelė, kurią, kaip pasakojo autorė, pavyko parašyti per mėnesį. „Per mėnesį viską suklojau, net galvoti nereikėjo, nes mintys liejosi, tik užrašyti reikėjo“, - pristatydama knygą kalbėjo Z. Rakauskaitė – Sederevičienė. Naujai išleistoje poezijos knygelėje ypač daug etnografinių detalių, zanavykiškos tarmės pavyzdžių. „Gal ir nedaug tuometinių buities ar aprangos aprašymų, tačiau į eilėraštį visko irgi nesudėsi“, - kuklinosi autorė. Bet daugelis vertinusiųjų „Rutkalnį“ teigė, kad praėjus kuriam laikui, kai šios vietovės neliks žemėlapyje, mūsų vaikai savo praeities istoriją galės rasti būtent šiame leidinyje. Juk tai kas užrašyta – neįkainojama. Tuo labiau, kad tai, kas tarmiškai užrašyta yra labai tikra – išjausta, išvaikščiota, nepamiršta.... „Suprasdama, kad laiko dulkės į užmarštį nuneša daugelį svarbių dalykų, Zita atsigręžė į kaimą, į paprastą žmogų ir savo eilėmis įprasmino tą buvimą laike“, - kalbėjo renginio vedėja Lina Eringienė.
Nuotr. Z. Rakauskaitė – Sederevičienė pripažino, kad rašant „Rutkalnį“, daugelio traktuojamą kaip etnografinį leidinį, mintys liejosi savaime ir jas reikėjo tik užrašyti.
„Rutkalnis“ – trečioji Z. Rakauskaitės – Sederevičienės knygelė, kurią, kaip pasakojo autorė, pavyko parašyti per mėnesį. „Per mėnesį viską suklojau, net galvoti nereikėjo, nes mintys liejosi, tik užrašyti reikėjo“, - pristatydama knygą kalbėjo Z. Rakauskaitė – Sederevičienė. Naujai išleistoje poezijos knygelėje ypač daug etnografinių detalių, zanavykiškos tarmės pavyzdžių. „Gal ir nedaug tuometinių buities ar aprangos aprašymų, tačiau į eilėraštį visko irgi nesudėsi“, - kuklinosi autorė. Bet daugelis vertinusiųjų „Rutkalnį“ teigė, kad praėjus kuriam laikui, kai šios vietovės neliks žemėlapyje, mūsų vaikai savo praeities istoriją galės rasti būtent šiame leidinyje. Juk tai kas užrašyta – neįkainojama. Tuo labiau, kad tai, kas tarmiškai užrašyta yra labai tikra – išjausta, išvaikščiota, nepamiršta.... „Suprasdama, kad laiko dulkės į užmarštį nuneša daugelį svarbių dalykų, Zita atsigręžė į kaimą, į paprastą žmogų ir savo eilėmis įprasmino tą buvimą laike“, - kalbėjo renginio vedėja Lina Eringienė.
Rutkalnis – tai Ritinių dalis, kur užaugo ponia Zita ir ne kartą galvojo, kaip galėtų įamžinti savo gimtinę bei išreikšti šilčiausius jausmus jai. Eilėraščiuose ji pasakoja apie ten gyvenusius ir gyvenančius žmones, apie jų vaikystę, santykius, buitį, gamtą. O kai jos rankraštį perskaitė artimieji ir kai kurie kaimynai, ne vienas ir ašarą išspaudė, nes Zitos kūryba sugrąžino į senuosius laikus, priminė tuometinį gyvenimą, dabar jau Anapilin išėjusius artimuosius. Šios knygelės turinys ir yra brangiausias to krašto žmonėms.
Daugeliui Z. Rakauskaitė – Sederevičienė galėtų būti pavyzdžiu, kaip, turint aiškią viziją, galima pasiekti rezultatą. Knygelė išleista tik 50 egzempliorių tiražu ir, kaip pripažino Zita, jau visos jos išdalytos. „Tikrai sunkiu laikotarpiu išėjo knygelė. Visą vasarą ir rudenį vargau, grybavau su kuprine ant pečių ir taip užsidirbau 500 litų. Dar prisidėjau šiek tiek iš pensijos ir išėjo mano „Rutkalnis“, - pasakojo autorė.
„Draugo“ inf.