Gintarė MARTINAITIENĖ

Gegužės 31 dieną Šakių viešosios bibliotekos sienas papuošė fotografo Viktoro Vilčinsko šeštoji, jubiliejinė darbų paroda „Fotoreportažai“.

Nuotr. Į savo darbus žvelgiantis V. Vilčinskas konstatavo, jog jo darbai ne menas, nes fotografijose viskas suprantama ir aišku.

Nuo 1992 metų V. Vilčinskas pradėjo dirbti Šakių rajono laikraščio „Valsčius“ fotokorespondentu ir nuo to laiko, kaip pats pripažino, hobis tapo profesija. Būtent profesijos atspindžiai ir buvo eksponuojami parodoje. Nuotraukose perteikta sportinių akimirkų, eksponuojamas ne vienas portretas, daugybė akimirkų iš įvairiausių susitikimų, renginių, išvykų.

Tad kas gi V. Vilčinskui yra fotografija? Jis teigia, kad tai pomėgis, gyvenimo būdas, žavesys, kuriuo galima atskleisti meilę žmogui, artimui, gamtai. Fotografijose jis stengiasi įamžinti tas akimirkas, kurios šventę ar kasdienybę paverčia įsimintiniausia gyvenimo diena. Tai tiesiog galimybė parodyti pasaulį taip, kaip mato V. Vilčinskas. „Ką čia paaiškinti? Meno čia nėra, viskas suprantama“, - parodos lankytojams apie savo darbus kalbėjo autorius.

Kaip pripažino renginio vedėja Lina Eringienė, tiesiog keista šį žmogų gatvėje matyti be fotoaparato, nes tai lyg savaime suprantamas dalykas. Jei renginyje ar kažkokiame susitikime yra V. Vilčinskas, tai jis būtinai turi įamžinti tai, kas vyksta.

 
Nors didžioji dalis eksponuotų nuotraukų iš darbinės aplinkos, buvo galima išvysti ir asmeniškesnių fotografijų. Pavyzdžiui, vienoje iš nuotraukų ryškiomis akimis žvelgia anūkė Ugnė ir parodos atidarymo metu ne kartą glaudusis prie senelio. „Visko čia yra - ir darbo, ir nedarbo fragmentų, tik manęs nė vienoje nuotraukoje nėra“, - šmaikščiai nusiteikusi kalbėjo Viktoro žmona Irena. Nors ji jau norėtų, jog sutuoktinis taptų sėslesnis, eitų į pensiją, padirbėtų sode, iš principo, nė vienas parodos lankytojas tam nepritarė. Visi linkėjo fotografuoti, fotografuoti ir dar kartą fotografuoti bei surengti dar ne vieną savo darbų parodą.

Renginio metu buvo prisiminti laikai, kokiomis aplinkybėmis reikėdavo fotografams dirbti seniau, kaip ilgai, kantriai tekdavo laukti rezultato. „Buvo įdomus laikas, kai reikėdavo pačiam ryškinti juostas, daryti nuotraukas prie raudonos lempos, kad nepatamsėtų, džiovinti ir karpyti jas...“ - prisiminė V. Vilčinskas.

V. Vilčinskui artima ne tik fotografija. Jis mėgsta pagroti armonika, kurią žmona vis užkelia „ant aukšto“, bet Viktoras ją nusikelia ir  vieną kitą melodiją vis sugroja.

Daug šiltų sveikinimų bei prasmingų linkėjimų parodos atidarymo metu buvo išsakyta. Daugelis kalbėjusiųjų dėkojo ne tik už galimybę išvysti sustabdytą akimirką, bet ir už paprastą, nuoširdų V. Vilčinsko bendravimą, draugišką rankos paspaudimą ar tiesiog pajuokavimą, patarimą ar pasidalijimą sukaupta patirtimi...